O visų pradžių Tėve,
Tu, kuris įkvepi juoką dulkėms
ir šauki kiekvieną širdį atgal į jos pirmąjį džiaugsmą –
išmok mane vėl būti Tavo vaiku.
Nuimk nuo manęs suaugusiojo šarvus,
sunkius nerimo ir išdidumo apsiaustus.
Atimk sumanumą, kuris temdo nuostabą,
ir baimę, kuri save vadina išmintimi.
Leisk man stovėti mažam prieš Tave,
nesigėdijančiam Tavęs prašyti.
Tegul mano maldos būna trumpos ir nuoširdžios,
kaip vaiko klausimai saulės šviesoje.
Išmokyk mane mylėti be saiko,
atleisti, prieš tai, kai prisiminimai suformuoja jo sienas,
pasitikėti, kol neužgriuvo rytojaus šešėlis.
Tegul mano tikėjimas būna paprastas – ne aklas, o šviesus.
Kai pavargsiu nuo pasaulio rimtumo,
pašnabždėk man apie Tavo Karalystę,
kur gatvės aidi nuo juoko,
ir angelai mėgaujasi paprastomis dainomis.
Ten niekas nesensta,
niekas niekam nepriklauso ir nepavydi,
ir kiekvienas veidas šviečia ta pačia šviesa –
Tavo šypsenos šviesa, atsispindinčia nesuskaičiuojamose akyse.
O Tėve, išlaikyk manyje gyvą
šventą kvailystę, kuri tiki gėriu,
išskėstomis rankomis, kurios visame kame stebisi,
ir širdį, kuri niekada neišauga iš Tavo apkabinimo.
Kai pamirštu, primink man,
kad Dangus yra arti –
kaip vaiko pasitikėjimas,
ilsintis Tavo rankose.
Amen.