Tylių atvykėlių Viešpatie,
Tu nebeldiesi triukšmingai,
bet tyliai kvėpuoji mano minčių pakraštyje.
Tu neatveri dangaus,
bet atveri mažiausią širdies kampeli,
kur ramybė tampa Tavo sostu.
Aš ieškojau Tavęs griausmingai ir triumfuodamas,
bet Tu ateini supratimo tyloje,
drąsiai atleisti,
gailestingume, kurio niekas nemato.
Išmokyk mane laukti ne ženklo danguje,
o sujudimo manyje,
kai meilė vėl pradės judėti.
Jei Tavo atėjimas priklauso nuo mano sutikimo,
tada tegul kiekvienas įkvėpimas sako: „Ateik“.
Tegul kiekviena tyla paruošia ėdžias Tavo ramybei.
Tegul kiekviena mintis būna nušluota
šviesai, kuri jau stovi prie durų.
Neklausiu žinoti valandos –
tik tam, kad būčiau budrus, kai Tu praeini pro šalį.
Leisk man būti tarp tų, kurie Tave atpažįsta,
ne todėl, kad Tu spindėjai,
bet todėl, kad Tu mylėjai.
Tu arčiau nei mano pulsas,
švelnesnis nei mano žodžiai,
ir vis tiek aš Tave pamirštu.
Bet šią tylią akimirką,
tegul užmarštis baigiasi.
Sugrįžk, Viešpatie –
ne iš toli,
bet iš vidaus.
Amen.