Jėzaus žodžiai apie jo atėjimą, tarsi žaibą, matomą iš rytų į vakarus, ištisas kartas buvo skaitomi per vaizduotę, labiau formuojamą reginio nei turinio, labiau baimės nei tiesos. Dominuojantis vaizdas – vertikalus žaibas, trenkiantis iš dangaus ir akimirksniu užvaldantis pasaulį – gali atrodyti didingas, tačiau jis subtiliai iš naujo įveda dominavimo teologiją, kuri prieštarauja tiek Jėzaus vartojamai kalbai, tiek jo gyvenimo būdui. Tai, kas išoriškai atrodo įspūdinga, turi vidinį iškraipymą: tai moko žmones tikėtis šoko, pertraukimo ir prievartos galios, o ne aiškumo, tęstinumo ir tiesos.
Pačiame tekste nereikalaujama smurtinio, vertikalaus nusileidimo. Dėmesys skiriamas krypčiai, o ne smūgiui – iš rytų į vakarus, per matomą pasaulį. Šis horizontalus judėjimas natūraliai nukreipiamas nuo trumpalaikio žaibo link sklindančios šviesos. Universaliausias ir ilgalaikis tokios šviesos pavyzdys yra saulėtekis. Skirtingai nuo žaibo, kuris yra trumpas, lokalizuotas ir chaotiškas, saulėtekis yra pastovus, platus ir neišvengiamas. Jis nesukrečia pasaulio į sąmonę; jis tiesiog padaro matymą neišvengiamą. Tamsa nesiginčija su dienos šviesa – ji traukiasi.
Šis skirtumas svarbus, nes apreiškimas Jėzaus mokyme niekada nėra apie terorą, o apie demaskavimą. Tiesa žmonijai nėra primetama per baimę; ji iškeliama į viešumą, kur niekas netiesa negali likti paslėpta. Žaibas akimirkai apakina ir palieka pasaulį beveik nepakitusiu. Saulės šviesa, priešingai, perkeičia viską, prie ko prisiliečia, ir išlieka pakankamai ilgai, kad realybė būtų visiškai matoma. Jei Jėzus aprašo savo pasirodymo būdą, tai ilgalaikis apšvietimas daug geriau atitinka jo žinią nei trumpalaikis reginys.
Ši atvirumo savybė taip pat skiria tikrąjį Mesiją nuo netikrų pretendentų per visą istoriją. Tie, kurie skelbiasi apie mesijinę valdžią per smurtą, turi pasikliauti slaptumu – slaptais susibūrimais, atokiomis vietomis, šnabždamais planais – nes jų galia priklauso nuo ginkluoto pasipriešinimo stipresnėms jėgoms. Priešingai, Jėzus Kristus vaikščiojo atvirai, mokė viešai ir laisvai keliavo po miestus ir kaimus. Jis tai darė ne todėl, kad buvo saugomas jėgos, o todėl, kad nekėlė jokios karinės grėsmės. Jo karalystė nekonkuravo pasaulio sąlygomis ir todėl jai nereikėjo slėptis.
Šis viešas gyvenimo būdas nebuvo atsitiktinis, o esminis. Tik nesmurtinis Mesijas gali užtikrinti visišką skaidrumą. Tik karalystė, pastatyta ne ant prievartos, gali gyvuoti visiškai atvirai. Saulės šviesa priklauso tokiam Mesijui: ji nerengia sąmokslo, nepasirenka slaptų vietų ir nekuria strateginių šešėlių. Ji šviečia visur, visiems, be baimės.
Pirmojo atėjimo tragedija yra ta, kad daugelis neatpažino Jėzaus būtent todėl, kad tikėjosi kitokios šviesos. Jie laukė iš viršaus nusileidžiančio kario, o ne tarp jų kylančios tiesos. Žaibo žaibo interpretacijos pavojus yra tas, kad ji kartoja tą pačią klaidą, ugdydama širdis ieškoti dominavimo, o ne įžvalgumo. Ji paruošia žmones vėl praleisti Mesiją, supainiojant galią su apreiškimu.
Skaitant horizontaliai, Jėzaus pateiktas vaizdas tampa ir pažadu, ir įspėjimu. Žmogaus Sūnus neateina slapta, šoku ar jėga, bet aiškumu, kuris plinta tol, kol niekas nelieka paslėpta. Jo atėjimas yra ne pasaulio pertraukimas, o jo apšvietimas, ne trumpalaikis reginys, o būsena, kai tiesos nebegalima išvengti. Suprasti Mesiją kaip saulėtekį, o ne kaip griaustinį, yra ne poetinis pasirinkimas, o teologinė ištikimybė, išsauganti pagrindinį Jėzaus gyvenimo ir mokymo teiginį: kad Dievas nugali ne galinga jėga iš viršaus, o šviesa, kuri tyliai, negailestingai ir visuotinai atskleidžia, kas tikra.