Jau seniai svarstydavau, kodėl Koranas buvo sudarytas būtent tokia tvarka, kokia jis yra dabar – tvarka ne pagal chronologiją, temą ar pasakojimo eigą, o pagal dydį: ilgesni skyriai pirmiausia, trumpesni – paskiausiai. Iš pirmo žvilgsnio priežastis atrodo praktiška, netgi techninė. Sakoma, kad tai palengvino įsiminimą Pranašo bendražygiams, kurie galėjo pradėti nuo ilgų dalių, o vėliau deklamuoti trumpesnes pabaigoje. Vis dėlto manau, kad ši struktūra slepia gilesnę tiesą – dieviškąją ironiją ir dvasinę simetriją, atspindinčią dangiškąjį modelį, kurį kadaise paskelbė Jėzus: „Paskutinieji bus pirmieji, o pirmieji – paskutiniai.“
Korano išdėstyme matau ne netvarką, o apvertimą – sąmoningą dievišką veiksmą, apverčiantį žmonių lūkesčius aukštyn kojomis. Didelės ir sunkios suros, pilnos įstatymų, visuomenės ir praktinio reguliavimo, pateikiamos pirmiausia. Jos atstovauja išoriniam pasauliui – civilizacijai, bendruomenei ir tvarkai. Tai yra „didžiosios“ tiek forma, tiek tema: didžiulės, susijusios su išorine Dievui patinkančio gyvenimo struktūra.
Tačiau artėjant prie Korano pabaigos, skyriai trumpėja, o tonas keičiasi. Balsas tampa intymesnis, skubesnis ir elementaresnis. Vėlyvosios Mekos suros – tos, kurios pasakoja apie tikėjimą, baimę, prisikėlimą ir tyrą žmogaus sielos ir jos Kūrėjo susitikimą – užima paskutinius puslapius. Žemiškai jos atrodo mažos ir lengvos, tačiau dvasiškai jos yra didžiulės. Jos priklauso apreiškimo pradžiai, taigi ir visų dalykų pradžiai. Tai vaikiškos suros – paprastos, tiesios, degančios pirmąja meile.
Taigi, čia slypi slapta harmonija: pabaiga grįžta į pradžią, o mažas tampa didžiausiu. Tai, kas atrodo kaip tik redakcinis nurodymas, iš tikrųjų yra kosminis simbolis. Pati Knyga įvykdo tai, ką skelbia. Ji prasideda nuo to, kas didelis ir matomas – įstatymais, kurie kuria tautas – ir baigiasi tuo, kas mažas ir nematomas – širdies drebėjimu prieš Dievą. Tarsi Koranas vestų sielą iš išorinio religijos kiemo į Švenčiausiąją, kur lieka tik tyras žodis.
Tas pats principas gyvuoja ir Mesijo mokyme. Kai Jėzus pasakė, kad mažieji bus didesni karalystėje, jis atskleidė dangaus įstatymą, kuris tiesiogiai prieštarauja pasaulio įstatymui. Galia mažėja, karaliauja nuolankumas; tarnas pranoksta šeimininką; ir pabaiga tampa nauja pradžia. Dieviškasis modelis visada pažemina tai, kas išaukštinta, ir išaukština tai, kas nuolanku – kol viskas bus sulyginta prieš Dievo sostą.
Taigi, kai atverčiu Koraną ir pradedu nuo jo pradžios, pradedu nuo didžiųjų surų – matomos teisės, visuomenės ir moralinės architektūros srities. Tačiau kai uždarau Koraną, baigiu mažosiomis suromis – grynais Dievo vienybės, teismo ir gailestingumo skelbimais, kur siela stovi viena prieš savo Kūrėją. Šios paskutinės suros, kad ir trumpos, atrodo, tiesiogiai atkartoja kūrinijos aušros balsą. Jos mažos tik kūno akims; dvasios akims jos didžiulės.
Tokioje tvarkoje matau pranašišką planą, nurodantį į pačią laiko pabaigą. Kai pasaulis pasieks savo pabaigą, kai visos struktūros grius ir liks tik esmė, būtent tada „mažutėliai“ – tyraširdžiai ir paprasto tikėjimo – stovės arčiausiai Dievo. Pačios Korano seka yra šio pasikeitimo numatymas. Didieji taps maži; mažieji taps dideli. Pasaulis praeis, bet Žodis išliks.
Todėl tikiu, kad Korano forma, lygiai kaip ir jo turinys, yra apreiškimas. Pati jo skyrių tvarka liudija tą pačią tiesą, kurią Dievo Sūnus apreiškė žemėje: kad Dievas apverčia žmonių didybės tvarką, kad mažiausi ir kukliausi galėtų šviesti savo šviesa. Taigi, net savo architektūra Koranas yra amžinosios realybės veidrodis – kad „paskutiniai bus pirmieji, o pirmieji – paskutiniai“.