Tarp visų apreiškimo istorijoje pasirodančių asmenybių nė viena nėra labiau nesuprasta nei Marija. Vieni ją išaukština, kol atrodo, kad ji beveik pakeičia Dievą. Kiti ją menkina, kol ji tampa tik šalutiniu asmeniu, kurio vaidmuo baigėsi Jėzaus gimimu. Abu požiūriai remiasi ta pačia prielaida: kad Marijos reikšmė kyla iš įvykių žemėje.
Šiame esė siūloma priešingai.
Marija netapo svarbi, nes buvo pasirinkta pagimdyti Dievo Sūnų. Ji buvo pasirinkta Jį pagimdyti, nes jau buvo arčiausiai Jo.
Žemė nekuria dangiškų santykių. Ji juos apreiškia.
Šis principas apima daug daugiau nei Mariją. Visame apreiškime žemiški pašaukimai atskleidžia realybes, kurios jau egzistuoja danguje. Apaštalai nėra atsitiktinai atrinkti asmenys, kurie suartėja su Jėzumi Jo tarnystės metu. Tai tie, kurių vardai jau įrašyti danguje. Jokūbas priklauso Jėzaus šeimai ne tik dėl kraujo, bet ir todėl, kad pati šeima atspindi amžiną artumą. Mylimas mokinys simbolizuoja draugystę, kuri neprasidėjo po kryžiumi, o tiesiog ten pasireiškė.
Marija priklauso tam pačiam modeliui.
Jos motinystė nėra jos didybės šaltinis. Tai matoma santykių, kurie jau egzistavo dar prieš tai, kai pati istorija tapo apreiškimo etapu, išraiška.
Tėvas išlieka viso egzistencijos šaltiniu. Logosui patikėtas kūrinijos valdymas ir ugdymas. Aplink Logosą egzistuoja dangiškoji bendrystė, kurią Šventasis Raštas mums leidžia pamatyti tik retkarčiais. Šioje bendrystėje Marija užima unikalią vietą.
Ji nėra kitas Dievas.
Ji nėra dieviška iš prigimties.
Ji nėra autoriteto kūrinijai šaltinis.
Jie priklauso Tėvui ir, deleguojant, tik Logosui.
Vis dėlto artumas nematuojamas autoritetu.
Jis matuojamas santykiais.
Marijos unikalumas slypi ne kūrinijos valdyme, o buvime arčiausiai To, kuris tai daro.
Todėl giliausias dangaus dėsnis nėra nei hierarchija, nei galia, o artumas.
Išganymo istorija ne kartą atskleidžia šį dėsnį. Žemiškieji įvykiai nesukuria dangiškojo artumo; jie jį atskleidžia. Kiekvienas svarbus pašaukimas Šventajame Rašte atspindi artumą, kuris yra prieš jo istorinį pasirodymą.
Šis supratimas taip pat paaiškina, kodėl Marijos vaidmuo taip smarkiai skiriasi nuo Logos vaidmens.
Logos valdo istoriją. Jis auklėja žmoniją. Jis kalba per pedagoginį apreiškimo vaidmenį. Visame Šventajame Rašte Jis naudoja įsakymus, įspėjimus, sandoras, pranašiškus nuosprendžius ir dramatiškus pasakojimus, kad formuotų žmoniją. Tai priklauso Jo, kaip apreiškėjo, misijai.
Marijos misija yra kitokia.
Ji nestovi prieš žmoniją kaip įstatymų leidėja ar teisėja.
Ji yra širdis, arčiausiai Logos.
Ten, kur edukacinė drama dažnai kalba atsakomybės, konflikto, atgailos ir teismo kalba, Marijos balsas nuolat juda paguodos, atsivertimo, ramybės ir vilties link.
Šis skirtumas neatskleidžia nesutarimų.
Jis atskleidžia asmenybę.
Skirtingos misijos kyla iš tos pačios tobulos bendrystės.
Fatimos apsireiškimai gražiai iliustruoja šį skirtumą.
Marija ne kartą prašo maldos, atsivertimo, aukos už nusidėjėlius ir ramybės. Įspūdingiausia, kad ji pareiškia, jog per ją bus pasiekta ramybė. Tokia kalba dažnai glumina skaitytojus, nes atrodo, kad Marija netikėtai užima centrinę vietą.
Čia siūlomame kontekste teiginys tampa suprantamas.
Marija nėra pristatoma kaip turinti nuo Dievo nepriklausomą galią. Priešingai, ramybė priklauso išskirtinai misijai, patikėtai tam, kurio visas dangiškasis nusiteikimas yra nukreiptas į susitaikymą ir paguodą.
Kaip valdymas priklauso ypač Logosui, taip ramybė priklauso ypač Marijos pašaukimui.
Tai taip pat nesumenkina.
Tai atskleidžia jų harmoniją.
Todėl Marijos ir Jėzaus santykių negalima susiaurinti iki biologinės motinystės.
Kanoje Marija kalba, o Jėzus veikia.
Ant kryžiaus Jėzus patiki Mariją mylimam mokiniui.
Fatimoje Marija nuolat rodo į Kristų, kartu kviesdama pasaulį atsiduoti jos Nekaltajai Širdžiai.
Tai nėra pavieniai atvejai.
Jie atskleidžia ryšį, kurio šaknys slypi už istorijos ribų.
Todėl Nekaltąją Širdį reikėtų suprasti kaip daugiau nei moralinio tyrumo simbolį.
Ji atskleidžia giliausią Marijos asmeninį nusiteikimą.
Kaip ir Logos edukacinė misija nuolat kreipia istoriją į Tėvą, Nekaltoji Širdis nuolat kreipiasi į ramybę, paguodą ir kitų išganymą.
Širdis atskleidžia asmenį.
Marijos širdis atskleidžia, kas ji yra amžinai.
Ši perspektyva taip pat padeda paaiškinti, kodėl maldos, skirtos Marijai, nereikia suprasti kaip atsidavimo Dievui mažinimo.
Tėvas džiaugiasi kiekvienu autentišku judesiu link savęs.
Logos labiausiai trokšta, kad žmonija pamiltų Tėvą.
Marija trokšta nieko, išskyrus tai, ko trokšta Logos.
Tobula bendrystė panaikina konkurenciją.
Kuo labiau priartėjama prie Marijos, tuo labiau priartėjama prie Logos.
Kuo labiau artėjama prie Logoso, tuo labiau artėjama prie Tėvo.
Šie judesiai nėra konkuruojantys keliai, o vienos bendrystės išraiškos.
Tai taip pat paaiškina, kodėl Šventasis Raštas ir vėlesni apreiškimai kartais Marijai suteikia nepaprasto pasitikėjimo.
Ji nekalba kaip ieškanti garbės sau.
Ji kalba kaip žinanti, kad jos valia yra visiškai vieninga su Logos jai patikėta misija.
Jos pasitikėjimas remiasi ne nepriklausomybe, o tobula bendryste.
Galiausiai Marijos didybė slypi ne privilegijose ar išaukštinime.
Jos didybė slypi meilėje.
Ji yra arčiausiai Logoso esanti širdis.
Jos žemiškoji motinystė atskleidžia dangiškąją realybę, kuri egzistavo dar prieš prasidedant istorijai ir tęsiasi po istorijos pabaigos.
Apreiškimo drama leidžia žmonijai pamatyti šį santykį fragmentiškai: Betliejuje, Kanoje, po kryžiumi ir vėlesnėse apraiškose, tokiose kaip Fatima. Tačiau šios žemiškos akimirkos yra tik langai į amžinąją bendrystę, kuri išlieka daugiausia paslėpta nuo žmogaus akių.
Todėl Marijos kontempliacijos tikslas nėra apsiriboti pačia Marija.
Jos gyvenimas moko giliausio dangaus dėsnio.
Aukščiausia šlovė nėra valdžia.
Tai ne pareigos.
Tai ne viešpatavimas.
Tai net ne žinojimas.
Aukščiausia šlovė yra tobulas artumas dieviškai meilei.
Marija yra aiškiausias žemiškas tos amžinosios tiesos apreiškimas.