Durys buvo iš storo ąžuolo. Skląstis buvo geležinis. Langai buvo maži ir aukšti. Ir prieš išeidama, Motina liepė jiems pakartoti taisyklę. „Pakartokit dar kartą.“ Maži ožiukai atsakė netolygiais balsais: „Mes neatidarysime durų niekam. Net jei jie kalbės kaip tu. Net jei jie žinos tavo žodžius. Net...
Stories
Jis girdėjo sakant nuo vaikystės: Tik Dievas vaikšto su debesimis. Debesys buvo dieviškumo ženklas – paslapties, aukštybių, tyrumo, tolumo. Jei Mesiją tikrai siųnčia Dievas, tai tikrai ir jis ateina apsuptas tokios šlovės. Taigi vyras atitinkamai pasiruošė. Jis kruopščiai nusiprausė, pašalindamas...
Gyveno kartą didis Karalius, kuris turėjo mylimą Sūnų. Karalius gėrėjosi Sūnumi, o Sūnus gėrėjosi Karaliumi. Kai žmonės šlovindavo Karalių ir norėdavo jį taip pat šlovinti, Sūnus sakydavo: „Nežiūrėkite į mane – visa, ką turiu, yra iš mano Tėvo.“ Ir kai žmonės šlovindavo Sūnų, Karalius sakydavo:...
Prisimenu tas vestuves taip aiškiai, lyg jos būtų buvusios vakar. Yra vestuvių, o yra ir tokių, kurios, regis, surenka visą kaimo džiaugsmą į vieną vietą. Tokia buvo ir ta diena Kanoje. Muzika, juokas, žmonės sveikinasi, tarsi nebūtų matę vienas kito metų metus. Kiemas buvo pilnas. Taurės buvo...
Kai Aaronas šaukė atnešti auksą, nežengiau į priekį. Ne todėl, kad būčiau išmintingesnis. Ne todėl, kad būčiau ką nors geriau supratęs nei kiti. Nežengiau į priekį, nes neturėjau ką duoti. Kai nuskambėjo kvietimas – „Atneškite savo auksą, auskarus, apyrankes“ – stovykla sujudo lyg avilys, į kurį...
Buvo pasaulių Šeimininkas. Ir kaip daugelis, jis kovojo su pykčiu. Kam gi nepasitaiko? Vieną dieną jis sau tarė: „Negaliu rasti ramybės savo paties valdose. Eisiu pas visų dalykų Kūrėją – pas savo Dievą – ir prašysiu pagalbos.“ Taigi jis nuėjo, parpuolė ant žemės ir meldėsi: „Tėve, nerandu ramybės.“...
Man nereikėjo romėnų, kad man pasakytų, jog mes jau mirę. Kai jų vėliavos pasirodė ant kalvų, kai jų žygiavimo dulkės užtemdė horizontą, kažkas Jeruzalėje jau seniai nustojo kvėpuoti. Gatvės buvo triukšmingos, nerimastingos, pilnos šūksnių, maldų ir ginčų – bet visa tai nebuvo gyvybė. Tai buvo kūno...
Neatėjau į sodą ieškoti kraujo. Taip, nešiojausi kardą, bet ne todėl, kad norėjau jį panaudoti. Buvau vyriausiojo kunigo tarnas. Mano užduotis buvo paprasta: eiti su sargybiniais, parodyti vyrą, palaikyti tvarką, jei kas nors nutiktų ne taip. Tai jau buvau daręs anksčiau. Kai juda valdžia, ji visada...
Esu prižiūrėjęs daugiau egzekucijų, nei galiu suskaičiuoti. Kažkuriuo metu nustoji prisiminti veidus. Prisimeni karštį. Dulkes. Kaip diena slenka, kai niekas nesikeičia, išskyrus riksmus. Judėja gimdo maištininkus taip, kaip laukai gimdo akmenis – be galo, atkakliai, nuspėjamai. Jie ginčijasi...
Gyveno karalius, kurio vienintelis sūnus buvo nužudytas pasaloje. Sukilėliai, kurie tai įvykdė, po kelių savaičių buvo sugauti ir grandinėmis sukaustyti sostinėje, laukdami viešos egzekucijos. Karalius daugelį metų valdė teisingai, tačiau po sūnaus mirties teisingumas ėmė atrodyti kaip kažkas kita...
Anksčiau tikėjau, kad meilė reiškia prevenciją. Kai mano brolis susirgo, man niekada neatėjo į galvą, kad jis gali iš tikrųjų mirti – ne todėl, kad buvau drąsi, o todėl, kad buvau tikra. Jėzus mus mylėjo. Jis valgė prie mūsų stalo. Jis pašaukė mane vardu. Tokia meilė, maniau, neateina per vėlai...
Nebuvau vienas iš Dvylikos, bet sekiau Jėzumi – kartais pakankamai arti, kad girdėčiau, kartais tik tiek, kad matyčiau, kas atidarė duris, o kas ne. Pradedi pastebėti dėsningumus, kai pakankamai ilgai vaikštai keliais. Žmonės mano, kad keliavome, nes neturėjome kur miegoti. Tai netiesa. Keliavome...
Papasakosiu taip, kaip prisimenu, nors mano prisiminimai apie tas dienas tėra ne įvykių virtinė, o labiau kūnu nešamas svoris. Tuo metu mes jau buvome išsekę. Ne toks nuovargis, kurį gydo miegas, o toks, kuris įsigeria į kaulus. Kur tik jis eidavo, žmonės verždavosi – rankos tempdavo už rankovių...
Jie sėdėjo ant šlaito, visai netoli kaimo, kur žolė lengvai linko po kojomis, o jūra tyliai dvelkė. Vos prieš akimirką tarp jų stovėjo vaikas – mažas, nesvarbus jokiu pasaulio vertinimu – tačiau Jėzus pastatė jį centre, tarsi tai būtų pats natūraliausias dalykas. Mokinys – šią akimirką jis vėliau...
Mes stovėjome ten, visi, arčiau vienas kito nei įprastai. Niekas nenorėjo nutolti. Atrodė, lyg net vėjas klausytųsi. Kai jis kalbėjo, jis kalbėjo ne garsiai. Netarė žodžių taip, kaip komanduojama armijoms. Tai buvo balsas, kurį jau pažinojome – tas, kuris niekada nevertė, niekada nestumė, bet...
Kartą jau buvau girdėjęs vieną mokytoją. Ne visai arti – toli minioje, pusiau išsiblaškęs, labiau smalsus nei įtikintas. Prisiminiau fragmentus, o ne sakinius. Kažką apie skruostus. Kažką apie apsiaustus. Tada tai skambėjo keistai, netgi neapgalvotai, ir prisimenu, kad galvojau, jog tokie žodžiai...
Buvau išmokytas skaityti dangų ne tam, kad pabėgčiau nuo pasaulio, o tam, kad jį suprasčiau. Žvaigždės nemeluoja; jos juda pagal tvarką, ir kai tarp jų pasirodo kažkas naujo, tai praneša, kad kažkas naujo prasidėjo ir tarp mūsų. Kai pamatėme ženklą, nesiginčijome, ar tai įmanoma. Klausėme tik, ką...
Mačiau jį iš tolo. Kūnas gulintis kelyje ten nėra neįprastas reiškinys. Dauguma žmonių nesustoja – ne todėl, kad jie žiaurūs, o todėl, kad sustoję užduoda klausimus, į kuriuos nėra saugių atsakymų. Vis tiek sulėtinau greitį. Jis buvo nuogas. To man pakako. Ne apiplėštas – teisiamas. Jo nugara buvo...
Prisimenu garsą anksčiau nei prisimenu skausmą. Batai ant akmens. Neskubantys. Apdairūs. Vyrai, kurie nebijojo persekiojimo. Supratau, kas jie buvo tą akimirką, kai žengė į kelią. Visi tai žinojo. Vadinome juos plėšikais, kai kalbėdavome atsargiai, maištininkais, kai kalbėdavome drąsiai, žudikais...
Pirmiausia prisimenu garsą. Ne vėją – jis jau buvo ten – o vandenį, besidaužantį į valtį vėl ir vėl, tarsi kažkas nekantraus, tarsi rankos, stumiančios mus nuo kelionės tikslo. Naktis prarijo viską, kas buvo už kelių rankų ilgio. Nebuvo matyti, iš kur kyla bangos, tik kur jos daužo. Buvome pavargę...
Nenustebau, kai jie atvyko. Jeruzalėje daug svečių, ir vyrai iš Rytų nėra neįprasti. Juos skyrė ne drabužiai ar akcentas, o klausimas, kurį jie uždavė taip aiškiai, tarsi į jį jau būtų atsakyta: „Kur yra tas, kuris gimė žydų karaliumi?“ Pamenu, kaip kambaryje tvyrojo tyla. Tokie klausimai niekada...
Buvo turtinga karalystė, kurios žmonėms nieko gero netrūko. Jų stalai visada buvo pilni, naktys ramios, ir kiekvienas gyveno Karaliaus džiaugsme, kaip vaikai, ilsėdamiesi savo Tėvo glėbyje. Toje karalystėje buvo ir stebuklingi keistos realybės namai, vieta, pastatyta aštrioms pramogoms ir širdies...
Visą gyvenimą skaičiavau monetas, bet tą dieną pirmą kartą kažkas suskaičiavo mane. Iki tol niekada nesitikėjau, kad Dievas pažvelgs į mane, jau nekalbant apie tai, kad įžengs pro mano duris. Tokie žmonės kaip aš nebuvo Dievo istorijos dalis. Mes buvome kaip išnašos – pamokantys pavyzdžiai, kuriuos...
Niekada neketinau Juo sekti. Iš pradžių ne. Tokie vyrai kaip aš nesekė neapmokytais Galilėjos mokytojais. Mes juos apžiūrėdavome, vertindavome, prireikus pataisydavome – ir atmesdavome. Tokia buvo tvarka. Ir kai pirmą kartą išgirdau Jo vardą – „Jėzus iš Nazareto“, – tikėjausi, kad jis nebus kitoks...
Kadaise buvo du kalnai ir didelis slėnis tarp jų. Ant vieno kalno tryško skaidraus vandens šaltinis, ant kito – krosnis, kuri degė be perstojo. Tarp jų plytėjo rami pieva, kurioje dažnai susitikdavo vėjai iš abiejų aukštumų. Slėnyje gyveno vyras, vardu Adomas. Jis krūtinėje nešiojo mažą žariją – iš...
Nenorėjau taip ilgai užsibūti. Iš pradžių atvykau tik iš smalsumo, nes Kafarnaume kalbos tapo beprotiškos – pasakojimai apie išgydymus, demonų išvarymus, nusidėjėlius, vaikštinėjančius su viltimi veiduose. Anksčiau buvome matę mokytojų. Girdėjome griežtų ir švelnių, protingų ir niūrių. Tačiau nė...
Pamenu akimirką, kai pirmą kartą Jį pamačiau. Minios apsupo Jį lyg ištroškę vyrai prie šulinio, o aš, raštininkas, nuo jaunystės mokytas Įstatymo, stebėjau Jį su tokiu alkio jausmu, kokio niekada nebuvau patyręs studijuodamas šventus ritinius. Nesuskaičiuojamą daugybę kartų buvau perrašinėjęs...
Buvau su Juo ilgiau nei daugelis kitų. Mačiau, kaip Jo prisilietimas išgydė ligonius, kaip Jo balsas nutildė audras, ir mokymus, kurie atverė Šventąjį Raštą, tarsi jie būtų laukę šimtmečius, kol Jis juos ištars. Aš Juo tikėjau – tikrai tikėjau. Tačiau tikėjimas yra viena, o visko palikimas – visai...
Niekada nemaniau, kad mano galas bus toks. Kai pirmą kartą paėmiau į rankas peilį, kai pirmą kartą pasileidau į kalnus su vyrais, kurie šnabždėjo apie laisvę, maniau, kad esu teisus. Mes kovojome už Izraelį - kovojome su romėnais, kovojome su kolaborantais, kovojome su visais, kurie lenkėsi Cezario...
Naktis prieš pamokslą Naktis buvo vėsi, o mažas lauželis degė silpnai. Dvylika gulėjo išsibarstę po atviru dangumi, kiekvienas susisupęs į savo apsiaustą, miegodami po ilgos vaikščiojimo ir mokymo dienos. Tik Judas nemiegojo. Šalia jo gulėjo piniginė – šiurkšti, sulopyta rankinė su plonu odiniu...
Kadaise buvo mažas miestelis, apsuptas kalvų. Ilgus šimtmečius žmonės kalbėjo apie Didįjį Svetį, kuris vieną dieną atvyks iš dangaus, šviečiantis ryškiau nei saulė, kad viską sutvarkytų. Kiekvieną rytą jie žvelgdavo aukštyn, ieškodami debesų, panašių į sostus. Vieną žiemą keliu ėjo klajūnas. Jis...