Durys buvo iš storo ąžuolo.
Skląstis buvo geležinis.
Langai buvo maži ir aukšti.
Ir prieš išeidama, Motina liepė jiems pakartoti taisyklę.
„Pakartokit dar kartą.“
Maži ožiukai atsakė netolygiais balsais:
„Mes neatidarysime durų niekam.
Net jei jie kalbės kaip tu.
Net jei jie žinos tavo žodžius.
Net jei jie maldaus.“
Ji pažvelgė į kiekvieną iš jų – po vieną – tarsi užantspauduodama kažką gilesnio nei taisyklė.
„Vilkas gali mėgdžioti mano balsą“, – tyliai tarė ji.
„Jis gali išmokti mano žodžius. Jis gali kalbės kaip pati meilė. Jūs neturite atidaryti.“
„Tai kaip tu sugrįši?“ – paklausė mažiausias.
Motina nutilo.
Akimirką – tik akimirką – jos akyse sumirksėjo tikrumas.
„Sužinosi“, – tarė ji.
Ir tada ji išėjo.
I. Tyla po to
Iš pradžių namas atrodė saugus.
Jie žaidė. Jie šnabždėjosi. Jie vėl, beveik išdidžiai, pakartojo taisyklę.
Vyriausiasis – Pilkausis – užėmė poziciją prie durų.
„Mes saugome“, – tarė jis. „Tai mūsų pareiga.“
„Taip“, – atsakė Baltauodė. „Mes esame ištikimi.“
Tačiau mažiausias, Minkštaausis, liko prie lango.
„O kas, jei ji ateis?“ – paklausė jis.
Pilkaausis suraukė antakius.
„Ji mums pasakė, ką daryti.“
„Bet ji taip pat sakė, kad sugrįš.“
„Ji sakė, kad mes sužinosime.“
„Kaip?“
Niekas neatsakė.
II. Pirmas beldimas
Jis pasigirdo sutemus.
Švelnus beldimas.
Ne garsus. Ne grėsmingas.
Pažįstamas.
Visi jie sustingo.
Tada pasigirdo balsas.
„Mano vaikai... atidarykite duris. Tai aš.“
Minkštaausis aiktelėjo.
„Tai ji!“
Pilkaausis tuoj pat žengė į priekį.
„Ne.“
„Bet tai jos balsas!“
„Būtent apie tai ji mus ir perspėjo.“
Balsas lauke tęsė:
„Aš grįžau. Pavojus praėjo.“
Baltauodegis sudrebėjo.
„Ji sako, kad pavojus praėjo...“
Pilkaausis papurtė galvą.
„Taisyklė lieka.“
„O kas, jei tai iš tikrųjų ji?“
„O kas, jei tai vilkas?“
Kambaryje įsivyravo tyla.
III. Prasideda pasidalinimas
Tą naktį jie nemiegojo.
Iš pradžių jie ginčijosi pašnibždomis.
Tada pakeltais balsais.
Tada kažkuo aštresniu – baime, apgaubta įsitikinimo.
Saugotojai (Pilkaausis ir kiti):
- „Mums buvo duotas įsakymas.“
- „Įsakymas aiškus.“
- „Jei atidarysime – net kartą – mes jį sulaužysime.“
- „Net jei tai ji – mes paklusime tam, ką ji pasakė.“
Atidarytojai (Švelnioji Kanopa ir keli kiti):
- „Bet ji taip pat sakė, kad sugrįš.“
- „O kas, jeigu taisyklė galiojo tik laikinai?“
- „O kas, jeigu tikrasis pavojus yra jos atstūmimas?“
- „O kas, jeigu paklusnumas tampa išdavyste?“
Pilkaausis pliaukštelėjo kanopa.
„Geriau ją atstumti, nei įsileisti vilką.“
Švelnioji Kanopa sušnibždėjo:
„O kas, jeigu jos atstūmimas reiškia leidimą vilkui laimėti?“
IV. Balsas sugrįžta
Kitą rytą balsas vėl pasigirdo.
Dabar stipresnis.
Aiškesnis.
„Mano vaikai... Atėjau jus išvesti. Naktis baigėsi.“
Baltauodegis pradėjo verkti.
„Ji skamba pavargusi...“
„Ji skamba tikra...“
Pilkaausis sušuko durų link:
„Jei esate mūsų motina – duokite mums ženklą!“
Balsas nutilo.
Tada atsakė:
„Daviau jums žodį. To turėtų pakakti.“
Namas sujudo.
„Matote?“ – sušuko Pilkaausis. „Nėra įrodymų!“
„Ji visada sakydavo, kad jos žodžio užtenka!“ – sušuko Minkšta Kanopa.
„Ir vilkas galėtų pasakyti tą patį!“
„O jei ji ten lauke – kas tada?!“
V. Motina lauke
Už durų Motina stovėjo nejudėdama.
Ji girdėjo viską.
Kiekvieną ginčą.
Kiekvieną baimę.
Kiekvieną namo viduje susidarantį įtrūkimą.
Jos akys prisipildė – ne pykčio, o kažko sunkesnio.
Ji uždėjo kanopą ant durų.
„Aš jiems liepiau neatidaryti“, – sušnibždėjo ji.
Vėjas nieko neatsakė.
„Aš jiems liepiau, kad vilkas galėtų kalbėti kaip aš...“
Jos balsas šiek tiek užlūžo.
„Bet dabar... aš kalbu kaip vilkas.“
Ji atsitraukė.
Pirmą kartą taisyklė, kurią ji jiems davė, skyrė ją ir jos pačios vaikus.
Tobula.
Nesulaužoma.
Tragiška.
VI. Neįmanomas išbandymas
Viduje ginčas pasiekė kulminaciją.
Švelnioji Kanopa stovėjo priešais duris.
„Aš jas atidarysiu.“
Pilkaausis jį užstojo.
„Tu to nedarysi.“
„Aš negaliu jos palikti lauke!“
„Ir aš negaliu įleisti vilko vidun!“
„Iš kur tu žinai skirtumą?!“
„Aš nežinau. Štai kur esmė!“
Minkšta Kanopa sušuko:
„Tai kas čia per taisyklė?!“
Pilkaausis atsakė drebančiu balsu:
„Tokia, kuri mus laiko gyvus.“
Minkšta Kanopa sušnibždėjo:
„Arba tokia, kuri laiko mus vienus.“
VII. Paskutinis Šauksmas
Balsas pasigirdo paskutinį kartą.
Ne garsiau.
Ne stipriau.
Bet giliau.
„Mano vaikai... jei manimi pasitikite – atidarykite.
Jei pasitikite taisykle – likite.“
Daugiau jokių žodžių nebuvo.
VIII. Sprendimas
Niekas nepajudėjo.
Nei Pilkaausis.
Nei Minkšta Kanopa.
Nė vienas iš jų.
Durys liko uždarytos.
IX. Kas liko
Laikas praėjo.
Niekas nežino, kiek.
Vieni sako, kad Motina išėjo.
Vieni sako, kad ji laukė, kol ją užklups naktis.
Kiti sako, kad ji vėl pasibeldė, jau kitu balsu.
Namo viduje ožiukai suaugo.
Jie laikėsi taisyklės.
Puikiai.
Nepriekaištingai.
Be jokios abejonės.
Bet kartais – vėlai naktį – Minkšta Kanopa sėdėdavo prie durų ir šnabždėdavo:
„O kas, jeigu butūme ištikimi... ir vis tiek klystume?“
O Pilkaausis, nors to niekada nepripažino, gulėdavo nemiegojęs ir galvodavo:
„O kas, jeigu būtume teisūs... ir vis tiek ją prarastume?“
X. Neatsakytas klausimas
Ir durys liko.
Uždarytos.
Ištikimai.
Amžinai.
Pabaiga.