Kambarys buvo blankiai apšviestas. Aliejinės lempos mirgėjo ant molinių sienų, o keptos avienos kvapas susimaišė su aštriu karčiųjų žolelių aromatu. Mes susėdome aplink stalą, atsiremdami į pagalvėles, kiekvienas pusiau paskendęs mintyse. Mokytojas tą vakarą buvo tylus, jo akys gilesnės nei įprastai, tarsi matytų už šio viršutinio kambario sienų.
Judas sėdėjo kairėje. Tai buvo garbinga vieta – niekas dėl to nesiginčijo. Juk jis laikė piniginę; jis tvarkė tai, ką turėjome. Kai mums reikėjo maisto, jis jį nupirkdavo. Kai mums reikėdavo padėti vargšams, jis jį duodavo. Jei Petras buvo mūsų balsas, o Jonas – mūsų širdis, tai Judas buvo mūsų priežastis.
Stebėjau, kaip Jėzus panardino kąsnį į lėkštę ir padavė jį Judui. Gestas buvo intymus – ne įspėjimas, o draugystės ženklas. Judo akys susitiko su Jo akimis, ir akimirką pamaniau, kad tarp jų perbėga skausmas, tarsi du broliai tyliai pripažintų paslaptį, per sunkią žodžiams.
Tada Mokytojas tyliai prabilo: „Ką ketini daryti, daryk greitai.“
Žodžiai pakibo ore lyg akordas, praradęs paskutinę natą. Sutrikę žiūrėjome vienas į kitą. Niekas nedrįso klausti. Vieni manė, kad Judas siunčiamas nupirkti kažko puotai; kiti – kad jis turėjo dalinti išmaldą. Aš maniau, kad galbūt tai privati užduotis, vienas iš tų paslaptingų pavedimų, kuriuos Mokytojas jam dažnai duodavo. Niekas iš mūsų neįsivaizdavo išdavystės. Judas buvo pats tiksliausias iš mūsų, mažiausiai įtartinas iš visų.
Jis tyliai atsistojo. Jo apsiaustas palietė stalą, kai jis pasisuko durų link. Šviesa apšvietė jo veidą – išblyškusį, ryžtingą ir drebantį. Tada jis dingo nakties tamsoje.
Mokytojas akimirką pažvelgė žemyn. Jo rankos ilsėjosi ant atviro stalo, tarsi paleisdamos kažką nematomo. Tada jis tarė: „Dabar Žmogaus Sūnus pašlovintas.“
Tik vėliau supratau. Šlovė prasidėjo ne nuo karūnų ir angelų, o nuo to, kuriuo labiausiai pasitikėjome, išėjimo. Tą naktį meilė ir išdavystė sėdėjo abiejose Jo pusėse, ir Jis palaimino jas abi – nes abi ves prie Jo kryžiaus, o nuo to kryžiaus – prie mūsų išgelbėjimo.