Buvau netoli Damasko, beveik ten. Mano laiškai iš vyriausiojo kunigo gulėjo sulankstyti maišelyje šalia manęs – įgaliojimas išvalyti miestą nuo tų, kurie šnabždėjo prakeiktą vardą. Ryto oras buvo skaidrus, mano širdis kietesnė už akmenį. Jojau greitai, tarsi pati skuba galėtų paskandinti mane persekiojantį nerimą.
Jie sakė, kad nukryžiuotasis gyvas. Melas, pasakiau sau. Melas, kurį reikia sustabdyti. Vis dėlto slapta jų bijojau. Nes jei Jis gyvas, tai kryžius buvo ne gėda, o šlovė, ir viskas, ant ko pastačiau savo teisumą, subyrėtų.
Tada atėjo šviesa. Ne saulė – šviesa šviesoje, buvimas, prieš kurį ištirpo visa jėga. Ji mane trenkė. Negalėjau matyti, bet galėjau žinoti. Pasaulis buvo pilnas kažko.
Ir Jis prabilo.
„Sauliau, Sauliau, kodėl mane persekioji?“
Žodžiai nebuvo kaltinimas, o liūdesys. Jie įsmigo giliau nei bet koks kardas. Norėjau atsakyti: aš ginu Tave! Bet tiesa mane palaužė: daužiau į veidą To, kuriam, maniau, tarnaująs.
Drebėdamas paklausiau: „Kas Tu esi, Viešpatie?“
„Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji.“
Vardas, kurį bandžiau ištrinti, dabar buvo balsas, kuris sukūrė pasaulius. Jėzus. Nukryžiuotasis, išjuoktasis, bejėgis – Jis buvo čia, gyvas, spindintis, nesuvaldomas.
Galvojau apie iškreiptą veidą ant kryžiaus, minios spjaudymus, gėdą. Ir vis dėlto šis balsas sklido iš beribės šlovės. Kaip tai galėjo būti tas pats? Ir tada supratau – ne protu, o siela – kad pats Jo mažumas buvo Jo didybė.
Kuo toliau Jis leidosi, tuo aukščiau Jis kilo. Kuo labiau Jis buvo sulaužytas, tuo visavertiškesnis tapo pasaulis.
Nutilo. Mano akys degė; negalėjau matyti. Bet viduje atsivėrė kitas vaizdas. Mačiau, kad visas mano įniršis buvo bandymas nužudyti šią pačią šviesą savyje – šviesą, kuri sakė, kad Visagalis pasirinko romumą kaip savo sostą.
Kiekvienas tikintis, kurį buvau surišęs, buvo tos tiesos atspindys. Kiekvienas mano smūgis buvo nukreiptas prieš Dievo nuolankumą.
Jis manęs nesunaikino. Jis mane pašaukė. Tas pats, kurį persekiojau, patikėjo man Savo žinią. Kai atsikėliau aklas ir drebėdamas, žinojau, kad mano senasis gyvenimas praėjo. Mano uolumas mirė šviesoje.
Vardu vis dar buvau Saulius, bet mano širdis jau kuždėjo kitą – Paulių, mažąjį.