Jėzus jau buvo liepęs jiems keltis į kitą krantą.
Valtyje sėdėjo vienas vyras. Kitas stovėjo vandenyje ir prilaikė valtį, kol kiti lipo į vidų. Minia skirstėsi nenoriai. Žmonės, laukę progos prabilti, stengėsi užduoti savo klausimus, vienas kitą perrėkdami.
Visą popietę praleidau klausydamasis.
Buvau Rašto aiškintojas. Paprastai, kai kas nors kalbėdavo apie Šventąjį Raštą, žinodavau, ką paklausti ar kur suabejoti. Tačiau su Jėzumi nuolat įsitikindavau, kad mano paruoštas klausimas – per menkas, palyginti su tuo, ką jis sakė.
Dabar jis ruošėsi išvykti.
Prasibroviau pro vyrą, kuris nenorėjo pasitraukti.
– Mokytojau, aš seksiu paskui tave, kad ir kur eitum.
Jėzus pažvelgė į mane.
Lapės turi urvus, – tarė jis, – paukščiai – lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti.
Vyras vandenyje tvirčiau suėmė valtį.
Laukiau likusios atsakymo dalies.
Jos nebuvo.
Vienas iš jo mokinių žengė į priekį, prašydamas leisti pirmiausia palaidoti tėvą. Jėzus atsisuko į jį, o aš stovėjau vietoje, vis dar bandydamas suprasti, ką jis man pasakė.
***
Jei būtų paklausęs, ar ištversiu badą, būčiau atsakęs: „Taip“.
Jei būtų įspėjęs, kad teks nakvoti po atviru dangumi, būčiau sutikęs ir su tuo. Nesu stiprus vyras, bet galiu tarnauti. Galiu išmokti pakelti tai, ką pakelia kiti.
Vietoj to jis man pateikė tris dalykus.
Lapės. Paukščiai. Žmogaus Sūnus.
Kodėl pastarasis turėtų būti mažiau apsaugotas nei pirmieji du?
Visą gyvenimą praleidau tyrinėdamas Dievo pažadų tvarką. Mesijas turėjo atskleisti jų išsipildymą. Tačiau štai žmogus, kalbantis taip, tarsi net gyvūnai turėtų tai, kuo jis pats negali pasikliauti.
Ar tai buvo įspėjimas? Klausimas? Ar jis manęs atsisakė?
Kažkas įlipo į valtį. Ji susvyravo, ir ją laikęs vyras turėjo vėl pritraukti arčiau.
Pravėriau burną.
– Vadinasi...
Tačiau sakinio pratęsti negalėjau. Norėjau paklausti, kaip tokia būsena gali būti būdinga Mesijui. Tačiau toks klausimas būtų išdavęs, kaip mažai aš suprantu – ir tai vos tik pasisiūlęs sekti paskui Jį, kad ir kur Jis eitų.
Jėzus įlipo į valtį.
Mokinys, prašęs leisti palaidoti tėvą, taip pat įlipo į vidų.
Dar buvo laiko. Galėjau žengti į priekį. Galėjau paprašyti jų palaukti.
Tačiau man reikėjo suvokti, ką reiškė Jo atsakymas.
Vandenyje stovintis vyras stumtelėjo valtį. Irklas trenkėsi į vandens paviršių. Pajudėjau jų link, bet būtent tada tarpas tarp kranto ir valties tapo per platus, kad būtų galima peržengti.
Akimirką svarsčiau, gal bristi paskui ją.
Tada kažkas už manęs paklausė, ką pasakė Jėzus, ir aš atsisukau.
Kai vėl pažvelgiau atgal, valtis jau buvo toli nuo mūsų.
***
Grįžau į savo kambarį ir atvyniojau ritinį.
Perskaičiau tą pačią vietą keletą kartų, tačiau jos nesupratau.
Jo atsakymas mane suerzino. Buvau pasiūlęs jam viską, ko jis galėjo pagrįstai prašyti. Kam duoti man spręsti užduotį, kai tam nebuvo laiko?
Tuomet kilo kita mintis, kurią buvo vis sunkiau atmesti.
Galbūt buvau pasiūlęs viską, išskyrus teisę suprasti prieš pradedant veikti.
Ši mintis man taip pat nepatiko.
Savaitėmis įsivaizdavau dar vieną susitikimą. Šįkart būčiau pasiruošęs. Pasakyčiau jam, kad apmąsčiau jo žodžius ir seksiu paskui jį be jokių sąlygų.
Tačiau kaskart, mintyse kartodamas šį pažadą, imdavau svarstyti, kokios vis dėlto galėtų būti tos sąlygos.
Pasiekdavo žinios apie jo mokymą. Kai kurie teiginiai prieštaravo tam, ko buvau mokytas. Kiti priversdavo tekstus, kuriuos žinojau nuo vaikystės, staiga pasirodyti visiškai neatskleistais.
Norėjau eiti. Norėjau būti tikras, kad eiti – teisinga.
Galiausiai pavargau girdėti patį save, reikalaujantį tikrumo.
Vieną rytą atidėjau darbus į šalį ir ėmiau klausinėti, kur jį būtų galima rasti. Pagaliau buvau pasirengęs sekti paskui jį dar nesuprasdamas.
Tačiau pasiekė žinia, kad jis mirė.
Ilgą laiką sėdėjau šalia daiktų, kuriuos ketinau pasiimti su savimi.
***
Gyvenau daug ilgiau, nei tikėjausi.
Pakankamai ilgai, kad išgirčiau žmones skelbiant, jog Jėzus gyveno. Pakankamai ilgai, kad išgirčiau kitus aiškinant, kodėl tie žmonės klysta.
Studijavau, klausiausi, ginčijausi, o kartais melsdavausi su tikra desperacija.
Tuo tarpu gyvenimas vis atnešdavo įvykių, kuriems mano turimas supratimas nebuvo parengęs.
Mano sūnus mirė anksčiau už mane.
Pateikiau Dievui jo gerumą – tarsi kokį įrodymą. Jis rūpinosi savo motina. Grąžino skolas. Padėjo kaimynams, kurie nieko negalėjo jam pasiūlyti.
Žinojau, kad neturiu jokių argumentų savo prašymui pagrįsti. Vis dėlto – prašiau.
Po to ir toliau tvirtinau, kad Dievas yra vienas. Galėjau kruopščiai paaiškinti šį tikėjimo išpažinimą. Galėjau apginti jį nuo prieštaravimų.
Tačiau savo maldose vis aprašinėdavau tą gyvenimą, kurį Dievas, mano manymu, turėjo išsaugoti.
***
Kai atėjo romėnai, buvau per senas, kad galėčiau greitai pasitraukti.
Jaunesnis giminaitis rado mane prie atviros skrynios – rinkau raštus, kuriuos reikėtų pasiimti.
„Turime eiti.“
Pasakiau jam, kad kai kurių iš jų neįmanoma pakeisti.
Jis suėmė mane už rankos.
„Kaip ir tavęs.“
Palikome skrynią.
Pirmosiomis dienomis vis klausinėjau, kur einame. Kiekvienas atsakymas galiojo tik tol, kol kas nors pranešdavo apie karius, užtvertą kelią ar kaimą, kuris mūsų nepriėmė.
Vėl pasukome kita kryptimi.
Dabar jau esame už krašto, kurį pažinojau.
Vakar vyras, dalijęsis su manimi duona, pasakė, kad daugiau jos neturi. Atrodė susigėdęs. Bandžiau padėkoti už tai, ką jau buvo davęs, bet buvau per daug pavargęs, kad tinkamai ištarčiau žodžius.
Šįvakar sustojome prie sugriautos sienos.
Mano giminaitis išėjo ieškoti vandens. Stebėjau jį išeinantį ir svarsčiau, ar dar būsiu čia, kai jis sugrįš.
Jėgų beveik nebeliko.
Ir vėl čia pat – Jėzaus atsakymas.
***
Ilgus metus į šiuos žodžius žiūrėjau kaip į kliūtį, trukdančią priimti pasakojimą apie Mesiją.
Šįvakar suprantu, kad ta kliūtis glūdi manyje.
Tvirtinau, kad yra vienas Dievas, o tada vertinau Jo ištikimybę pagal tvarką, kurios, mano manymu, Jis privalėjo laikytis.
Kai mirė mano sūnus, svarsčiau, ką teisingas Dievas būtų turėjęs padaryti. Kai bėgome, vos galėjau melstis neprimindamas Jam, ką Jis privalėjo apsaugoti.
Visą gyvenimą neigiau, kad galėtų būti koks nors kitas Dievas.
Tačiau kaskart, kai šis Dievas neišsaugodavo pasaulio tokio, kokį aš jį supratau, įsivaizduodavau geresnę tvarką ir laukdavau, kol Jis prie jos prisitaikys.
Ten, ant kranto, norėjau, kad Mesijas įsipaišytų į tą mano įsivaizduojamą tvarką – tik tada būčiau galėjęs Juo pasitikėti.
Valtis nuplaukė, o aš vis dar bandžiau tvirtai atsistoti ant kojų.
Dabar suprantu, kodėl Jo atsakymas nesuteikė man jokio tokio pagrindo.
Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti.
Ir kaip dar Jis galėtų labiau pašlovinti Dievą bei Jį garbinti, jei ne pasitikėdamas Juo būtent tokiomis aplinkybėmis?
Štai ko aš negalėjau pasiūlyti.
Dievas yra vienas, kai turiu kambarį, knygų, darbą ir žmonių, kurie mane pažįsta.
Tas pats vienas Dievas yra ir tada, kai viso to nebelieka.
Galiu gedėti savo sūnaus. Galiu bijoti kareivių. Galiu prašyti pastogės ir vandens. Visa tai nereiškia, kad privalau įsivaizduoti kitą Dievą – tokį, kuris būtų vertas mano garbinimo vien todėl, kad būtų sudėliojęs mano gyvenimą maloniau.
***
Mano giminaitis sugrįžta.
Jis atsiklaupia ir laiko taurę, kol aš geriu. Šiek tiek vandens nuteka man smakru. Jis nuvalo jį rankovės kraštu, nieko nesakydamas.
Dėkoju Dievui.
Trumpam vėl atsiduriu ant kranto ir stebiu tolstančią valtį.
Didžiąją gyvenimo dalį tą akimirką vadinau savo nesėkme. Viskas, kas vyko vėliau, tapo gyvenimu, kurį gyvenau tik todėl, kad praleidau tą, kurį turėjau gyventi.
Tačiau Jėzus paliko man savo atsakymą.
Jis lydėjo mane per studijas, ginčus ir sielvartą. Ne kartą buvau jį atidėjęs į šalį, tačiau kaskart vėl rasdavau jį – kantriai laukiantį. Galbūt šie dešimtmečiai buvo dosni laiko dovana – galimybė suprasti tai, ko negalėjau priimti per tas kelias sekundes.
Kai kurie vyrai sekė paskui Jį į valtį. Kiti ėjo šalia Jo ir mokėsi patirdami darbo dienas, alkį, svetingumą bei atstūmimą.
Mano kelias užtruko kur kas ilgiau.
Jame netrūko savų sunkumų. O Dievas man suteikė pakankamai laiko.
Maniau, kad Jėzus paliko mane be jokios misijos. Galbūt Jis patikėjo man tokią, kurios dar negalėjau atpažinti.
***
„Rytoj, – sako mano giminaitis, – galbūt rasime geresnę vietą.“
Tikiuosi, kad taip ir bus. Jis dar pakankamai jaunas – jam reikia dar daugybės rytojų.
Jis užkloja mano pėdas savo apsiaustu ir atsisėda šalia.
Man nebereikia iš anksto nuspręsti, kur ilsėsiuosi, kad galėčiau padėkoti Dievui už tai, jog esu čia.
Atsakymui, kurio negalėjau duoti tada, ant kranto, prireikė beveik viso mano gyvenimo.
Dabar aš jį duodu.