Vyras sako Jėzui, kad seks paskui Jį, kad ir kur Jis eitų. Jėzus atsako, kad lapės turi urvus, o paukščiai – lizdus, tačiau Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti.
Tai skamba kaip įspėjimas apie pastogės praradimą. Gyvūnai turi vietą, į kurią gali sugrįžti, o žmogus, sekantis Jėzumi, turi ruoštis gyvenimui be namų jaukumo.
Tačiau toje pačioje Evangelijoje netrukus pasakojama, kaip Jėzus siunčia pasiuntinius į svetingus namus. Jiems nurodoma ten apsistoti, gauti maisto ir gėrimo. Jų misija apima ir būtinų poreikių patenkinimą.
Todėl negalime šio įspėjimo suprasti taip, tarsi sekimas Jėzumi neišvengiamai paliktų žmogų be stogo virš galvos ar patogios lovos. Priimantys namai gali suteikti dosnų svetingumą. Mokinys ten gali išsimiegoti geriau nei kada nors miegojo savo namuose.
Tai ko gi tada trūksta?
Nuolatinės prieglaudos, kuria jis galėtų pasikliauti kaip sava.
Vieta, kuri gali tavęs nebeįsileisti
Lapė turi savo urvą. Paukštis turi savo lizdą. Tai vietos, į kurias jie sugrįžta.
Žmogus, vykdantis Jėzaus pavedimą, negali tikėtis tokio pat saugumo. Kur jis apsistos, priklauso nuo aplinkybių ir nuo tų, kurie jį priima. Gali būti svetingas priėmimas, maistas, šiluma ir poilsis. Tačiau gali būti ir atmetimas.
Net ir namai, kuriuos jis jau turi, gali tapti nebeprieinami kaip prieglauda. Pastatas gali stovėti toliau, tačiau svetingumas – dingti. Šeima ar bendruomenė, kuri kadaise jį priėmė, gali nebetoleruoti to, ką jis dabar skelbia ir kaip gyvena.
Pats Jėzus savo tarnystės metu sugrįžo į Nazaretą. Vis dėlto sugrįžimas į vietą, kurioje Jis užaugo, negarantavo, kad Jis ten bus priimtas. Pažintis negarantavo priklausymo tai bendruomenei.
Įspėjimas susijęs būtent su šiuo neapibrėžtumu. Jis nenumato, kad kiekviena naktis bus nepatogi ar kad mokinio gyvenimo sąlygos apskritai turi pablogėti. Jis sako, kad mokinys negali kelti sąlygos, jog sekimas Jėzumi privalo užtikrinti saugią vietą sugrįžimui.
Šiąnakt jis gali turėti kur priglausti galvą. Tačiau jis negali reikalauti, kad ta vieta rytoj irgi liktų jo prieglauda.
Sekimas tada, kai Jėzus nebeina šalia mūsų
Šie žodžiai turi išlikti aktualūs ir tada, kai Jėzus fiziškai nebevaikšto iš kaimo į kaimą.
Šių dienų tikintysis negali sekti Jėzumi žengdamas kelis žingsnius už Jo kūno. Sekimas turi reikšti tai, ką galima įgyvendinti gyvenime: priimti Jo mokymą, praktikuoti Jo kelią, tarnauti kitiems ir priimti pažeidžiamą, silpną Mesiją.
Štai ką turiu omenyje sakydamas „sekti Jo Vardu“. Vardas savyje talpina tai, ką Jėzus atskleidžia ir įkūnija. Sekti juo – tai leisti šioms savybėms valdyti savo elgesį.
Toks sekimas nereikalauja, kad kiekvienas tikintysis paliktų namus ir taptų keliaujančiu pamokslininku. Žmogus gali likti tuose pačiuose namuose ir vis tiek tuo keliu eiti. Svarbiausias klausimas – kaip tas žmogus gyvena ir kuo grindžia savo pasitikėjimą.
Taigi įspėjimas apie nuolatinę prieglaudą apima daugiau nei tik fizinį būstą.
Namai yra viena iš nusistovėjusio gyvenimo formų. Tokios formos taip pat yra įprastas pragyvenimo šaltinis, pripažinta vieta bendruomenėje, santykiai ir numatoma ateitis. Mes kuriame savo gyvenimą aplink šiuos dalykus ir pamažu pradedame laikyti jų tęstinumą savaime suprantamu dalyku, tarsi mums priklausančia duotybe.
Tačiau sekti Vardu reiškia, kad nė vienas iš šių dalykų negali nustatyti mūsų ištikimybės ribų.
Tai, ką prašome Dievą išsaugoti
Lengva pasitikėti Dievu, kol gyvenimas išlieka pažįstamas.
Mylimi žmonės vis dar šalia. Darbas tęsiasi. Sveikata leidžia daryti tai, ką buvome sumanę. Atrodo, kad rytojus bus panašus į šiandieną.
Tokiomis sąlygomis galime nuoširdžiai dėkoti Dievui. Visgi galime nepastebėti sąlygos, slypinčios tame dėkingume: kad Jis ir toliau saugotų tą tvarką, kuri mums suteikia saugumo jausmą.
Kai ta tvarka griūva, ši sąlyga tampa akivaizdi.
Kodėl taip nutiko? Kaip Dievas galėjo leisti mano gyvenimui tapti tokiu svetimu? Kas nutiko ateičiai, kurią maniau turėsiąs?
Šie klausimai gali kilti iš tikro sielvarto. Tikėjimas nereikalauja jo slėpti. Mylimo žmogaus netektis gali išklibinti visą pasaulį, kuriame gyvenome. Sielvartas yra tikras, ir įvykusio fakto priėmimas nepadaro netekties neskausmingos.
Tačiau po sielvartu slypi kitas klausimas: ar patikėjome save Dievui, ar lūkesčiui, kad Dievas išlaikys mūsų gyvenimą stabilų ir nusistovėjusį?
Žodžiai apie tai, kad nėra kur galvos priglausti, šiame giliame lygmenyje įgauna ypatingą prasmę. Jie klausia, ar galime gyventi nelaikydami jokios žemiškos tvarkos būtina prieglauda, ant kurios laikosi mūsų pasitikėjimas.
Yra vienas Dievas
Man būtent čia šis teiginys įgauna visą savo prasmę.
Yra vienas Dievas. Mes nekuriame mums priimtinesnės Jo versijos kaskart, kai gyvenimas tampa sunkus – versijos, kurios vertė priklauso nuo mums patogių sąlygų išlaikymo.
Mes dėkojame Jam ir garbiname Jį per tai, kas vyksta, įskaitant ir tai, kas mus trikdo.
Tai nereiškia, kad kiekvienas įvykis atskleidžia tai, ko konkrečiai norėjo Dievas. Priimti įvykio tikrovę nereiškia, kad privalome laikyti geru kiekvieną žmogaus poelgį. Galime priešintis blogiui, ieškoti pagalbos, rūpintis vieni kitais ir stengtis pagerinti savo aplinkybes.
Tačiau visa tai darome nereikalaudami, kad už mūsų tolesnį pasitikėjimą Dievas sumokėtų kainą – atkurtų mums įprastą gyvenimą.
Galime turėti namus. Galime daugelį metų džiaugtis stabilumu. Galime sulaukti netikėtos paguodos ir dosnios pagalbos. Nėra reikalo atsisakyti šių dovanų.
Atsisakome tik reikalavimo, kad jos privalo išlikti.
Tikėjimas, išliekantis ir keičiantis gyvenimui
Žmogus sako seksiąs Jėzų, kad ir kur šis eitų. Jėzus jam parodo gyvenimo, kuriame nėra garantuotos vietos sugrįžti, paveikslą.
Tikinčiajam, sekančiam Jo vardu, šis paveikslas tampa nuostata viso gyvenimo atžvilgiu.
Gyvensiu vadovaudamasis tuo, ką Tu atskleidi, nereikalaudamas, kad aplinkybės išliktų pažįstamos. Su dėkingumu priimsiu paguodą ir toliau pasitikėsiu Tavimi, kai ta paguoda bus sudrumsta. Gedėsiu dėl to, ką prarandu, tačiau neleisiu tam praradimui nutraukti mano ištikimybės Dievui.
Taip galima gyventi ir neišvykstant iš namų. Tai galima daryti tyliai, be kelionės, kurią matytų kiti.
Saugus prieglobstis, kurio atsisakoma – tai reikalavimas, kad gyvenimas privalo būti grindžiamas mūsų saugumu.
Išliekantis tikėjimas byloja:
Yra vienas Dievas. Patikiu save Jam, nereikalaudamas, kad Jis užtikrintų stabilų mano gyvenimą.
Nagrinėjamos ištraukos: Luko 9, 57–58; Luko 10, 5–8; Luko 4, 16–30.