Kaip atrodytų puota avinėliui?
Pasaulyje, kuriame viešpatauja taika, galėtume įsivaizduoti derlingus laukus, gausią žolę, skaidrų vandenį ir jokio pavojaus. Avinėlis ėda ir ilsisi. Visiems visko užtenka.
Tačiau įkurdinkite tą avinėlį tarp vilkų – ir puotos prasmė pasikeičia. Puota vis dar vyksta. Vilkai ėda.
Avinėlis yra patiekalas.
Tai – nejaukus apsivertimas, kurį turime apsvarstyti kalbėdami apie „Avinėlio puotą“. Krikščionys ją dažnai apibūdina kaip galutinę, džiaugsmingą Kristaus ir jo tautos vienybę. Nieko prieš tokį dangiškąjį išsipildymą neturiu. Tačiau man kyla klausimas: ką ši vienybė reiškia mums esant čia, šiame pasaulyje?
Kaip atrodo prisijungimas prie Avinėlio pasaulyje, kuris avinėlius praryja?
Jėzus mums pateikė atsakymą savo gyvenimu. Jis visas atsidavė tarnystei. Jis maitino žmones, juos gydė, priėmė tuos, kurių niekas nenorėjo, ir toliau dalijo save net tada, kai dėl to sulaukė priešiškumo. Be to, jis pasiuntė savo mokinius į pasaulį – tarsi avis tarp vilkų (Mt 10, 16).
Dangiškoji vienybė turi ir žemiškąjį pavidalą. Čia, šiame pasaulyje, prisijungti prie Avinėlio reiškia įsitraukti į jo gyvenimą, skirtą kitiems. Pasaulyje, pilname vilkų, toks dalyvavimas gali būti kruvinas.
Negalime suprasti šio kvietimo, jei įsivaizduojame tik šventę, kuri vyks viskam pasibaigus.
Prisiminkite vestuvių puotą, aprašytą Evangelijos pagal Matą 22 skyriaus 1–14 eilutėse. Karalius rengia vestuves savo sūnui ir kviečia svečius. Šie atsisako. Karalius siunčia daugiau pasiuntinių. Vieni svečiai grįžta prie savo ūkių ir reikalų. Kiti blogai elgiasi su tarnais ir juos nužudo. Galiausiai karalius siunčia tarnus į gatves, kad šie surinktų visus, ką tik ras.
Šią istoriją esame girdėję tiek daug kartų, kad galime nepastebėti, kokia ji keista.
Karališkos vestuvės paprastai yra įvykis, kuriame žmonės nori dalyvauti. Jose laukia puikus maistas, iškili draugija, visuotinis pripažinimas ir artumas valdžiai. Tiems, kuriems rūpi socialinė padėtis, pats kvietimas jau yra didelis laimėjimas.
Prisiminkite karaliaus Jokūbo II karūnacijos puotą Vestminsterio salėje 1685 metais. Prie stalų sėdėjo didikai, didikės, vyskupai, baronai, teisėjai ir karališkieji patarėjai. Privilegijuotieji dalyvavo ir buvo aptarnaujami. Tai įprasta tvarka: garbingos vietos tenka tiems, kurie jau turi garbę.
Dabar įsivaizduokite Jėzų, apibūdinantį tokią puotą ir sakantį, kad pakviestieji svečiai randa kitų užsiėmimų. Karaliui tenka užpildyti savo menę žmonėmis iš gatvių.
Kodėl jie taip elgiasi?
Šis keistumas turėtų priversti mus įsiklausyti atidžiau. Juk esame girdėję Jėzų mokant, kad didybė – tai tarnystė. Matėme, kaip Jis atiduoda save žmonėms, kurie negali Jam suteikti jokio socialinio pranašumo. Girdėjome Jį kviečiant kitus sekti Juo.
Sujunkite visa tai į visumą.
Į kokią puotą šis Sūnus mus kviečia?
Žemiškasis valdovas gali pasiūlyti savo svečiams privilegijuotą vakarą. Jėzus kviečia žmones į tokį gyvenimą, kokį gyvena pats. Bendrystė su Juo reiškia dalijimąsi Jo tarnyste, Jo pažeidžiamumu ir pasiryžimu prisiimti meilės kainą.
Staiga atsisakymai tampa suprantami.
Mes lengvai randame laiko progoms, kurios mums naudingos. Tačiau tampame labai užsiėmę, kai kam nors prireikia to, kas mums kainuos. Juk reikia tvarkyti reikalus, rūpintis namais, saugoti reputaciją. Galime net supykti ant žmogaus, atnešusio kvietimą, nes tas kvietimas atskleidžia tai, ko patys nenorime atiduoti.
Galime girti Jėzaus auką, tačiau tuo pat metu taip susidėlioti gyvenimą, kad mums patiems joje dalyvauti nereikėtų.
Galime trokšti amžinos vienybės su Juo, bet nuolat atsisakyti žemiškosios tos vienybės formos.
Tai ypač aktualu ten, kur religija suteikia garbingas pareigas. Popiežius, vyskupas, pamokslininkas ar religinis lyderis gali būti įpratęs sulaukti dėmesio, globos ir tarnystės. Tačiau Sūnaus kvietimas ragina tokį žmogų pačiam visa tai teikti kitiems. Garbingas religinis statusas negali atsakyti į kvietimą už tą, kuris jį užima.
Tas pats galioja kiekvienam, kuris vadinasi Jėzaus vardu. Turime savęs paklausti: kas nutinka, kai tarnystė, kurią šloviname, ima kažko reikalauti iš mūsų pačių?
Avinėlio puota žemėje yra priešingybė tam, ko žmonės paprastai ieško puotose. Avinėlis atiduoda save. Tie, kurie prisijungia prie Jo, įsitraukia į tą atidavimą.
Per Paskutinę vakarienę Jėzus šį ryšį padarė skaudžiai konkretų. Jis vadovavo valgymui, o duoną ir taurę susiejo su savo kūnu, kuris atiduodamas, ir krauju, kuris išliejamas (Lk 22, 19–20). Šis valgymas išreiškė Jo savęs atidavimą. Jo palydovai buvo susibūrę aplink Tą, kuris atidavė save dėl jų.
Priklausyti tam Avinėliui turi pasekmių.
Kai kurios iš šių pasekmių yra tiesioginis persekiojimas ir mirtis. Kitos išryškėja per daugelį metų brangios priežiūros: maitiname ką nors iš išteklių, kuriuos norėjome pasilikti, stovime šalia to, kurio atskirtis apsaugotų mūsų padėtį, atleidžiame, kai kerštas mus patenkintų, arba išliekame ištikimi žmogui, kurio poreikiai išsekę.
Tokia meilė praleidžia visą gyvenimą. Kartais ji pralieja kraują.
Kančios kyla iš sąlygų, kuriomis meilė veikia. Vilkų apetitas priklauso šio pasaulio sugedimui. Avinėlio ištikimybė priklauso dangaus gyvenimui, kuris jau gyvena jame.
Tai veda mus prie vestuvių drabužio.
Matas neaprašo jo spalvos ar audinio. Tačiau skaitant kartu su Sūnaus gyvenimu, drabužis kelia klausimą, kuris gerokai viršija ceremoninę išvaizdą: ar atvykome pasiruošę dalyvauti tame, ką reiškia šios vestuvės?
Kažkas gali atvykti tikėdamasis pripažinimo kaip garbingas svečias. Jis priėmė religinę tapatybę, išmoko jos kalbą ir numatė jos atlygį. Vis dėlto jis išliko nepaliestas gyvenimo, kuriuo, jo teigimu, dalijasi, reikalavimų.
Žemiškai kalbant, jo drabužiai gali atrodyti tobuli.
Aptariamoje inversijoje jų tobulumas tampa kaltinimu. Jis apsirengė privilegijai save dovanojančio Sūnaus vestuvėse.
Drauge, kur tavo dalyvavimas? Kur ši meilė tau ką nors kainavo?
Savo paties aukos krauju suteptų drabužių vaizdas išreiškia šio klausimo rimtumą. Žmogus gali švęsti Avinėlio žaizdas, atsisakydamas kiekvieno kvietimo, per kurį meilė galėtų sužeisti jo paties saugomą gyvenimą.
O kaip dėl baltų drabužių Apreiškime?
Apreiškimas aprašo Avinėlio krauju išbalintus drabužius, o nuotakos lininiai audiniai simbolizuoja šventųjų teisius darbus (Apreiškimas 7:14; 19:8). Mes matome drabužį dangiškoje formoje. Tačiau ta išvaizda neturi priversti mūsų pamiršti žemiškojo kelio, per kurį jis ateina.
Plovimas yra kruvinas vaizdas.
Tai, kas atrodo balta dangiškajame išsipildyme, čia galėjo atrodyti baisu: sulaužytas kūnas, išeikvotas gyvenimas, atstumtas ištikimas žmogus, kažkas toliau mylintis, o kiti naudojasi ta meile.
Baltas drabužis pasirodo po išbandymo. Jo spindesys nepaverčia paties išbandymo malonia patirtimi.
Todėl turime saugotis minties, kad dangiškasis tyrumas reiškia tai, jog žemėje pavyko išlikti saugiems ir nepaliestiems. Šis drabužis gali liudyti gyvenimą, kuris buvo atiduotas kitiems.
Tai taip pat padeda mums išgirsti kvietimą eiti į gatves. Puota atsiveria žmonėms, esantiems už nusistovėjusios svarbos rato ribų. Tarnai surenka ir gerus, ir blogus. Kvietimas pasiekia tuos, kurie neturi jokių „įgaliojimų“, paprastai užtikrinančių garbingą vietą.
Jie taip pat kviečiami dalyvauti. Nei kilmė, nei sudėtinga praeitis iš anksto nenulemia, koks bus atsakymas.
Esminis klausimas – koks tai gyvenimas, į kurį esame pasirengę žengti.
Avinėlio puotą galime vadinti džiugia, nes žvelgiame į jos išsipildymą. Tačiau esame kviečiami būdami čia – ten, kur avinėliai susiduria su vilkais, o savęs atidavimas – su kitų godumu.
Čia puotoje esama kraujo. Čia valgomas Avinėlis.
Ir čia Jis kviečia mus prisijungti prie Jo.
Įėjimas į dangiškąsias vestuves yra mūsų žemiškojo gyvenimo dalis. Prie jo priartėjame kaskart, kai kvietimas mylėti tampa konkretus, reikalaujantis aukos ir nepatogus.
Galime ir toliau aiškinti, kaip labai žavimės Avinėliu.
Arba galime priimti Jo kvietimą.