Daugelis krikščionių gyvena su mintimi, kad žmonija yra pasiruošusi Kristaus atėjimui. Žmonėms liepiama budėti, ruoštis ir laukti. Tačiau karta po kartos, Kristus, regis, neateina, ir tas pats klausimas grįžta: kodėl jis taip ilgai delsia?
Pavadinimas „Kristus atvyksta lengvai ir veikiai“ (Christ Arrives Readily) prasideda apverčiant šį klausimą.
O kas, jeigu Kristus nėra tas, kuris nepasiruošęs? O kas, jeigu jis jau pasiruošęs susitikimui ir laukia mūsų? O kas, jeigu tariamas vėlavimas slypi ne jo nenore atvykti, o mūsų sunkumuose suvokti, kiek arti jis jau yra?
Taigi, šis pavadinimas įgauna kelias susijusias reikšmes. Kažkas lengvai prieinamo nėra tik pažadėta tolimai ateičiai. Tai jau yra prieinama ir ranka pasiekiama. Veikti lengvai taip pat reiškia veikti be nenoro, pasipriešinimo ar nereikalingo delsimo. Kristaus nereikia įtikinėti artintis prie žmonijos. Jis ateina noriai. Jis tampa prieinamas. Jis pastato susitikimą šalia mūsų. Likęs klausimas – ar norime pasinaudoti tuo, kas jau prieinama.
Tai keičia lūkesčių kryptį. Užuot klausę tik: „Kada pagaliau ateis Kristus?“ Taip pat turime paklausti: „Kur mes žiūrime ir kokį atvykimą esame pasiruošę atpažinti?“
Žvilgsnis neteisinga kryptimi
Po to, kai Jėzus buvo paimtas iš mokinių, jie stovėjo žiūrėdami į dangų. Jų buvo paklausta, kodėl jie ten liko žvelgdami į dangų, ir jiems buvo pasakyta, kad Jėzus ateis tokiu pačiu būdu, kaip ir išėjo.
Ši scena dažnai suprantama kaip nurodymas tikėtis dar vieno neabejotino pasirodymo iš viršaus. Vis dėlto joje gali būti įspėjimas apie žmogaus dėmesio kryptį. Žmonės, kurių akys lieka įsmeigtos į dangų, gali nematyti Kristaus pasirodančio apačioje, ant žemės, tarp paprastų žmonių ir ypač tarp mažylių.
Jo pirmasis atvykimas jau buvo nulėmęs šią tendenciją. Žydų tauta laukė Mesijo, bet kai Mesijas atėjo, dauguma jo neatpažino. Jis neįėjo į istoriją apsuptas matomų statuso ir galios ženklų, kuriuos daugelis būtų sieję su laukiamu išvaduotoju. Jis pasirodė kaip vaikas, augo paprastoje šeimoje ir vaikščiojo tarp žmonių, neversdamas pasaulio jo pripažinti.
Jėzus jau buvo čia, kai žmonės vis dar jo laukė.
Taigi, Jo atvykimas įvyko dar prieš tai, kai Jis buvo atpažintas. Nesugebėjimas Jo nepastebėti nepadarė Jo neegzistuojančiu. Tai parodė, kad žmogiški lūkesčiai gali nuslėpti tai, kas stovi tiesiai priešais mus.
Tas pats modelis gali būti taikomas ir vėl. Tie, kurie tikisi Kristaus tik debesyse, reginyje ar įvykyje, kurio niekas negalėtų nepastebėti, gali nepastebėti Jo buvimo tarp paprastųjų. Jie gali ir toliau klausti, kodėl Jis neatvyko, nukreipdami akis nuo vietos, kur Jį jau galima sutikti.
Šia prasme Kristaus atvykimo data yra ne tik klausimas apie Jį. Tai taip pat klausimas apie mus. Kristus gali atvykti lengvai, o atpažinimas ateina lėtai.
Jau čia pat
Evangelija nuolat nurodo tikroves, kurios egzistuoja dar prieš mums jas tinkamai suvokiant. Jėzus sako, kad Dievo karalystė yra tarp mūsų – arba, kaip dažnai verčiama, mumyse. Karalystė nėra vaizduojama tik kaip tolimas pasaulis, kuris vieną dieną pakeis dabartinį. Ji taip pat yra kažkas, kas jau yra šalia, jau veikia, tačiau gali būti lengvai nepastebėta.
Tas pat pasakytina ir apie Kristų. Jo artumas neapsiriboja fiziniu atstumu. Jis yra šalia įvairiais tarpusavyje susijusiais būdais: fiziškai, per santykius, mintyse ir sąvokose. Jis nėra pasislėpęs už filosofinės sistemos, į kurią gali patekti tik specialistai. Jis kalba per valgius, skolas, sėklas, vaikus, tarnus, kaimynus, keliautojus, šeimos konfliktus, gailestingumo darbus ir ginčus dėl statuso. Jo mokymas nuolat įlieja dangiškąją prasmę į kasdienį gyvenimą.
Jėzus neprisistatė kaip tolimas filosofas, tikintis, kad paprasti žmonės pakils į abstrakčią intelektualinę sferą, kad galėtų jį suprasti. Jis perkėlė savo mokymą į kelius, prie stalo, į laukus, namus ir turgavietes. Jo gelmė kyla ne iš neprieinamumo. Ji atsiranda atskleidžiant, kiek daug prasmės jau slypi pažįstamuose dalykuose.
Todėl Kristus lengvai pasiekiamas ne tik dėl to, kad nori prie mūsų priartėti, bet ir dėl to, kad susitinka su mumis pasaulyje, kurį jau pažįstame.
Lengvai suprantama Evangelija
Pavadinimas „Kristus atvyksta lengvai ir veikiai“ taip pat apibūdina šiame projekte taikomą požiūrį. Jis nurodo ne tik tiesioginį Kristaus atėjimą. Jis apibūdina Evangelijos skaitymo būdą.
Daugelis Evangelijos ištraukų buvo perkeltos į tolimas teologines ir filosofines sferas. Jų paaiškinimai gali tapti tokie sudėtingi, kad žmonės, santykiai, baimės, ištikimybė ir nesusipratimai, slypintys pradinėse scenose, beveik išnyksta. Įvykis išlieka pažįstamas, tačiau nebeatrodo artimas.
Šiuose tekstuose bandoma grąžinti tokias ištraukas į lengvai suprantamą žmogiškąjį kontekstą. Tai nereiškia, kad iš jų atimama paslaptis ar jos supaprastinamos iki paprastų moralinių pamokymų. Tai reiškia rimtą požiūrį į galimybę, kad net ir neįprasta Evangelijos scena gali atitikti atpažįstamą kasdienio gyvenimo modelį.
Klausimai apie tariamą Petro išsižadėjimą, Jėzaus ėjimą vandeniu, Karalystės atėjimą ar Kristaus sugrįžimą gali atrodyti visiškai kitaip, jei į juos žvelgiama per tiesioginę situaciją, o ne per vėliau primestas prielaidas. Kartais sunkumų kyla ne dėl paties Evangelijos pasakojimo, o dėl požiūrio, per kurį mus išmokė jį vertinti.
Todėl tikslas – ne sukurti labiau nutolusį Kristų, o pastebėti tą Kristų, kuris jau yra šalia. Evangelija tampa lengvai suprantama, kai leidžiame jos žodžiams sugrįžti į tą žmogiškąjį pasaulį, kuriame Jėzus juos ištarė.
Buvimas – prieš atpažinimą
Šias vardo reikšmes sieja vienas dėsningumas:
Buvimas – prieš atpažinimą. Prieinamumas – prieš priėmimą. Kristus yra šalia dar prieš mums jį pastebint.
Kristus netampa prieinamas tik tada, kai žmonės jį teisingai supranta. Priešingai – žmonės atranda, kad jis buvo prieinamas dar prieš jiems pradedant jį suprasti. Jis ateina ne todėl, kad žmonės pagaliau sukuria teisingą teologinę sistemą. Geriausiu atveju jų teologija gali padėti jiems pastebėti tą, kuris jau stovėjo šalia.
Dėl to atsakomybė už šį susitikimą nušvinta kitaip. Jei Kristus yra lengvai pasiekiamas, tai nesibaigiantis laukimas pats savaime gali tapti būdu jo nepastebėti. Žmogus gali būti taip užsiėmęs pasirengimu būsimam pasirodymui, kad praleidžia progą susitikti su juo dabar. Jis gali būti toks tikras dėl krypties, iš kurios laukia Kristaus atėjimo, jog niekada neatsigręžia į šalia esantį mažutėlį.
Taigi žodžiai „Kristus atvyksta lengvai ir veikiai“ išreiškia ir užtikrintumą, ir iššūkį. Užtikrintumą, kad Kristus nėra nenorintis atvykti, tolimas ar nepasiekiamas. Iššūkį – kad jo artumas savaime negarantuoja, jog mes jį atpažinsime. Mes vis dar galime tikėtis reginio, o ne nuolankumo; statuso, o ne mažumo; abstrakcijos, o ne kasdienio gyvenimo; ar tolimos ateities, o ne kvietimo čia ir dabar.
Pagrindinis klausimas nebėra vien tik:
Kada ateis Kristus?
Jis tampa tokiu:
Jei Kristus jau pasirengęs su mumis susitikti, ar mes pasirengę jį atpažinti?
Štai ką reiškia šio projekto pavadinimas. Kristus ateina noriai, be dvejonių ir būdamas visai šalia. Jis gali ateiti taip tyliai, kad liktų nepastebėtas, ir taip arti, kad būtų palaikytas paprastu žmogumi. Jis ateina lengvai. Ar įvyks susitikimas, priklauso nuo to, kur žiūrime – ir ar esame pasirengę pamatyti.