Pas Jėzų atvedamas demono apsėstas žmogus, kuris negalėjo nei matyti, nei kalbėti. Jėzus jį išgydo. Jis pradeda matyti. Jis pradeda kalbėti.
Tai džiugus įvykis. Kad ir ką žmonės manytų apie Jėzų, kitas žmogus buvo išvaduotas iš savo negalios.
Tačiau fariziejai randa ką pasakyti. Jie tvirtina, kad Jėzus išvaro demonus pasitelkęs demonų valdovą Beelzebulą.
Jėzus atsako į jų kaltinimą. Tada jis ištaria žodžius, kurie nuo to laiko trikdo skaitytojus: žodis, pasakytas prieš Žmogaus Sūnų, gali būti atleistas, tačiau piktžodžiavimas prieš Šventąją Dvasią – ne.
Kodėl daromas toks skirtumas? Kodėl Dievas atleistų už Jėzaus įžeidimą, bet atsisakytų atleisti už šį konkretų kaltinimą? Ar Dvasia lengviau įsižeidžia? Ar kas nors pagaliau rado žodžius, išsemiančius Dievo kantrybę?
Manau, kad ši scena tampa aiškesnė, kai paklausiame, ko iš tikrųjų atsisako kaltintojai. Jie atsisako leisti Dievui būti kitokiam nei tas Dievas, kokiu jie jau yra nusprendę jį laikyti.
Jėzus atskleidžia jų kaltinimo nepagrįstumą dviem klausimais. Kaip Šėtonas gali išvaryti Šėtoną? Kaip tada išsilaikytų jo karalystė? Ir jei Jėzus išvaro demonus Beelzebulo galia, tai kieno galia juos išvaro jų pačių žmonės? (Mt 12, 25–27).
Šie klausimai yra susiję. Jų pačių žmonės atlieka egzorcizmą. Vadinasi, kenčiančio žmogaus išvadavimas nėra tai, ką jie turėtų iš principo smerkti. Nepriimtina tampa tai, kad šis išvadavimas vyksta per Jėzų.
Geras darbas atliktas per netinkamą žmogų.
Tai ir yra problema, kurią turi išspręsti jo oponentai. Jie galėtų persvarstyti savo nuomonę apie Jėzų. Jie galėtų pasiteirauti, ar Dievas neatsiuntė ko nors, ko jie nesitikėjo. Vietoj to jie priskiria gerą darbą blogam šaltiniui.
Norėdami suprasti Jėzaus įspėjimo svorį, turime pažvelgti už to kaltinimo ribų – ten, kur jis nukreiptas ne tik prieš asmenį, kurį norima diskredituoti. Kas nutinka, kai kas nors taip kategoriškai atmeta pasiuntinį, jog net per jį atliktas geras darbas turi būti pasmerktas?
Yra skirtumas tarp žodžių „man nepatinka šis žmogus“ ir „Dievas negali veikti per šį žmogų“. Pirmasis teiginys gali išreikšti asmeninį jausmą. Antrasis – tai teiginys apie Dievą. Esama skirtumo tarp nuoširdaus klausimo, ar čia veikia Dievas, ir tvirto nusistatymo, kad joks atsakymas nepakeis žmogaus nuomonės. Pirmasis klausimas palieka vietos Dievui veikti, o antrasis – kategoriškas atsisakymas – tokios vietos nepalieka.
Būtent čia, mano supratimu, ir slypi piktžodžiavimas Dvasiai. Patys kaltintojai susikūrė savąjį Dievo paveikslą, kuris tapo autoritetu, teisiančiu paties Dievo darbus.
Jie mielai priimtų tokį išlaisvinimą, jei jis ateitų per žmogų, kurį patys laiko tinkamu. Tačiau per Jėzų? Ne. Jų įsivaizduojamas Dievas taip nesielgtų.
Šią išvadą ypač sunkia daro tai, kokią galią jie prisiima sau. Jie patys nusprendė, koks turi būti Dievas, ką Jis gali siųsti ir kaip gali padėti. Jei Jo darbai prieštarauja šiems nusistatymams, vadinasi, tie darbai – blogi.
Jėzus pateikia kriterijų, kuris padeda įveikti šį iškreiptą požiūrį: „medis pažįstamas iš vaisių“ (Mt 12, 33). Jis tai pasako iškart po įspėjimo apie piktžodžiavimą.
Pažvelkite į vaisius. Pažvelkite į išlaisvintą žmogų. Leiskite darbui atskleisti savo kilmę. Prireikus leiskite jam pakoreguoti jūsų lūkesčius.
Tai nereiškia, kad privalome tikėti kiekvienu save skelbiančiuoju ar laikyti geru bet kokį įvykį. Tai reikalauja sąžiningai įvertinti tai, kas vyksta prieš mūsų akis. Negalime laikyti pakankama priežastimi pasmerkti nešamą išlaisvinimą vien tai, kad pasiuntinys nepateisina mūsų lūkesčių ar mums neįtinka.
Nerimą keliantis klausimas – ar sugebame priimti Dievo gerumą, kai mums nepatinka būdas, kuriuo jis pasireiškia?
Silpnas Mesijas gali nuvilti tą, kuris jau nusprendė, jog Dievo atstovas privalo demonstruoti didžiulę jėgą. Vis dėlto silpnumas neatima iš Jo tinkamumo. Pasaulyje, kuriame žmonės yra pažeidžiami, Mesijas, įžengiantis į tą pažeidžiamumą, gali atskleisti tai, ko niekada neparodytų nenugalimas užkariautojas.
Tas pats akmuo gali gulėti ant žemės kaip kliūtis, o gali puikiai derėti šventyklos sienoje. Tas, kuris reikalauja, kad šventos statybinės medžiagos būtinai nusileistų iš dangaus, gali niekada neatpažinti šventyklos, statomos tiesiog prieš jo akis.
Mūsų lūkestis, kad viskas turi būti tobula, gali tapti kliūtimi, neleidžiančia atpažinti to, kas iš tiesų derama.
Čia praverčia dar vienas žodis – *širk* (arab. *shirk*), reiškiantis partnerių priskyrimą Dievui. Suprantu, kad didžiausias pavojus slypi pačiame tokio statuso suteikimo veiksme. Žmogus prisiima teisę spręsti, kas nusipelno dieviškojo statuso. Jo sprendimas tampa tarsi partneriu, kurio pritarimą privalo gauti Dievas.
Tokį veiksmą gali įkūnyti stabas, tačiau pačiam veiksmui nebūtina statula. Jis gali pasireikšti ir žmoguje, garsiai skelbiančiame, kad yra tik vienas Dievas. Jei toks žmogus savo paties apibrėžimą paverčia Dievui privaloma norma, jis greta Dievo iškelia kitą autoritetą.
Taigi žodžiai „ikiu vieną Dievą“ gali reikšti visai ką kita, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Jie gali reikšti: „Tikiu Dievą, kuris atitinka mano reikalavimus. Jokio kito nepripažinsiu.“
Tačiau vienintelis tikrasis Dievas yra tas, kuris *yra*. Jis netampa kitu Dievu vien dėl to, kad Jo veiksmai trikdo mūsų supratimą. Tikėjimas privalo palikti Jam laisvę taisyti tą įvaizdį, per kurį bandėme Jį pažinti.
Šitaip aš sieju „bendrininko“ priskyrimą Dievui su piktžodžiavimu Dvasiai. Tas „bendrininkas“ – tai aukščiausiuoju laikomas mūsų pačių sprendimas. Piktžodžiavimas – tai tikrojo Dievo darbo pasmerkimas vardan to sprendimo išsaugojimo.
Nereikia manyti, kad kiekvienas kaltintojas slapčia pripažįsta meluojąs. Žmonės gali nuoširdžiai ginti įsitikinimus, kurių patys neleidžia pakeisti. Lemiamas atsisakymas visada tas pats: net Dievui neleidžiama pakeisti jų nuosprendžio.
Tačiau kodėl tai turėtų užkirsti kelią atleidimui?
Nes gailestingumas turi tą, kuris jį teikia.
Dievas palieka vietos Savo sukurtam pasauliui. Jo silpnumas Dievo nestebina. Jo pyktis nežeidžia Dievo būties. Žmogus gali skųstis Dievui, grumtis su Juo, netgi karčiai kalbėti prieš Jį, tačiau vis tiek išlikti santykyje, kuriame įmanoma sulaukti atsakymo.
Pavojus kyla tada, kai tikrasis Dievas atmetamas vardan Dievo, kurį žmogus pats susikuria. Kas tada jiems atleis? Dievas išlieka gailestingas, tačiau jie atsisako ką nors iš Jo priimti, kol Jis pirmiausia netaps jiems priimtina versija.
Jie atmetė tą, kuris atleidžia.
Štai kodėl aš šio įspėjimo nesuprantu kaip akimirkos, kai Dievas galiausiai pernelyg įsižeidžia, kad galėtų rodyti gailestingumą. Suprantu tai kaip atsisakymo, pro kurį pats gailestingumas negali prasiskverbti, atskleidimą.
Tas atsisakymas tęsiasi tol, kol žmogus jo laikosi. Jis gali baigtis persigalvojus. Gali tęstis neribotą laiką. Vien skausmas negarantuoja jo pabaigos. Žmogus gali trokšti palengvėjimo, tačiau vis tiek labiau vertinti kontrolę nei priklausomybę nuo Dievo.
Šis klausimas pasiekia ir mus. Ar galime priimti Dievą, kai Jo leidžiamas pasaulis nėra tas, kurį būtume pasirinkę patys? Ar galime išlikti atviri Jam, kai Jo pagalba ateina per žmogų, kurio nebūtume pasirinkę?
Esame laisvi gedėti ir kelti klausimus. Tikėjimas nereikalauja apsimesti, kad viskas malonu. Tačiau klausimų kėlimas Dievui palieka Jam vietos. Reikalavimas, kad Dievas būtų tik toks, kokį mes priimame, gali tą vietą visiškai uždaryti. Šiame skaitinyje Jėzaus įspėjimas įvardija tą užsisklendimą. Jo oponentai neapsiriboja vien asmeniniu Jo atmetimu. Jie smerkia per Jį veikiančią Dvasią, nes atsisako priimti Dievą, veikiantį per tokį žmogų.
Prieš juos esantis žmogus mato. Jis kalba. Jo išlaisvinimas kviečia juos persvarstyti savo nuostatą.
Jie atsako, kad tai negali būti Dievo darbas.
Šiame atsakyme slypi neatleistinas atmetimas – kai niekas, net ir paties Dievo gerasis darbas, negali jo pakeisti. Atleidimas lieka pas Dievą; žmogus atsiribojo nuo To, kuris jį teikia.