„Pjūtis didelė, o darbininkų mažai. Todėl melskite pjūties Viešpatį, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį.“
— Luko 10, 2
Ką šie darbininkai turi nuveikti? Įprastas atsakymas – jie turi atvesti žmones į tikėjimą. Pjūtis čia vaizduojama kaip daugybė būsimųjų tikinčiųjų, laukiančių pakankamo skaičiaus pasiuntinių, kurie surinktų juos į Karalystę.
Tačiau toks aiškinimas remiasi prielaida, kad pjūtį sudaro žmonės, kurie bus palankiai priimti. Kiti Jėzaus palyginimai apie pjūtį leidžia mums pradėti nuo kitokio požiūrio.
Pjūtis apima ir tai, kas bus pasilikta, ir tai, kas bus atmesta. Palyginime apie kviečius ir ražienas (piktžoles) abu augalai auga iki nustatyto laiko. Tuomet kviečiai surenkami į kluoną, o ražienos – sudeginimui. Patekimas į pjūtį dar nereiškia pritarimo ar išgelbėjimo. Pjūtis lemia skirtingus likimus lemtingojo atskyrimo metu.
Jėzus sako: „Palikite juos abejus augti iki pjūties“ (Mato 13, 30). Tarnams draudžiama kištis per anksti, nes raunant ražienas galima išrauti ir kviečius. Pjūčiai yra skirtas savas laikas. Prieš pradedant lemiamą darbą, reikia leisti augalams pasiekti tą brandos tašką.
Tai leidžia mums kitaip pažvelgti į Luko aprašytą situaciją ir užduoti klausimą: kaip gi nuimamas žmonių derlius?
Žmogus nėra javų stiebas. Pjautuvas nupjauna augalą, tačiau dvasinei pjūčiai nereikia nutraukti žmogaus gyvenimo. Turime suprasti, koks žmogiškas veiksmas slypi už šio žemdirbystės įvaizdžio.
Luko aprašyti nurodymai atskleidžia tą veiksmą.
Mokiniai įžengia į namus, nešdami ramybę. Jie priklauso nuo svetingumo. Jie gydo ligonius ir skelbia, kad Dievo karalystė priartėjo. Jų buvimas suveda žmones su Karalyste, kuriai jie atstovauja. Žmonės savo reakciją parodo veiksmais: jie priima arba atsisako, išklauso arba ignoruoja, priima arba atmeta.
Jėzus paaiškina tokios reakcijos reikšmę:
„Kas jūsų klauso, manęs klauso; kas jus niekina, mane niekina; o kas niekina mane, niekina tą, kuris mane siuntė.“ — Luko 10, 16
Todėl jų susitikimas su žmonėmis yra daugiau nei viešųjų ryšių akcija. Jis atskleidžia kai ką apie pačius žmones, su kuriais jie susiduria. Žmonių reakcija į pasiuntinius parodo jų požiūrį į Jėzų ir į Tą, kuris Jį atsiuntė.
Tai ir yra pjūtis.
Mokiniai inicijuoja susitikimą, kuris viską atskleidžia. Per jų skelbiamą žinią, elgesį ir veiksmus išryškėja žmonių nusistatymas Dievo karalystės atžvilgiu. Tai – tam tikras pjūties etapas. Galutinis atskyrimas ir galutinis įvertinimas priklauso platesniam procesui; mokiniams nebūtina patiems įgyvendinti kiekvieno etapo.
Be to, vien jų atvykimas automatiškai nesukuria tokio susitikimo. Darbininkai turi atlikti konkrečią užduotį.
Jie privalo nuoširdžiai atstovauti tam, ką skelbia. Klaidinga žinia, arogantiškas elgesys ar išnaudotojiškas reikalavimas negali tapti tikru matu, parodančiu žmogaus reakciją į Dievo karalystę. Iškraipymo atmetimas nėra tas pats, kas to, kas iškraipoma, atmetimas.
Nurodymai yra svarbūs, nes jie suteikia misijai tikrąjį pobūdį. Mokiniai neša ramybę. Jie priima svetingumą, tačiau komforto paieškos nėra jų tikslas. Jie gydo. Jie skelbia. Jų žodžiai ir veiksmai privalo derėti tarpusavyje.
O karalystė, kuriai jie atstovauja, yra ta karalystė, kuri atsiskleidė per Jėzų. Jo atvirumas paniekintiems žmonėms, atsisakymas leisti religinėms apeigoms tapti pretekstu nesuteikti pagalbos ir netikėtas valdžios demonstravimo būdas – visa tai metė iššūkį įprastiems lūkesčiams. Šios karalystės priėmimas reiškia daugiau nei malonaus pasveikinimo išklausymą ar pasveikimą. Tai gali pareikalauti iš naujo įvertinti, kuo žmogus žavisi, ką atstumia ir kas, jo manymu, yra vertinga Dievui.
Todėl šis susitikimas suteikia galimybę rinktis. Darbininkai privalo sąžiningai sudaryti sąlygas tokiam pasirinkimui. Jie negali pasirinkti už sutiktus žmones.
Tai ypač išryškėja tada, kai miestas juos atmeta.
Jėzus neliepia jiems derėtis tol, kol miestas sutiks. Jis neliepia versti priimti žinią ar neribotą laiką likti vietoje, kol galės pranešti apie atsivertimą. Jis nurodo jiems išeiti į miesto gatves ir paskelbti:
„Net ir dulkes, prilipusias prie mūsų kojų iš jūsų miesto, mes nukratome jums; tačiau žinokite: Dievo karalystė yra priartėjusi prie jūsų.“ — Luko 10, 11
Net ir išvykstant žinia nuskamba iš naujo. Atsisakymas nepanaikina to, kas buvo pasiūlyta. Karalystė priartėjo, ir miestas į tai sureagavo.
Tuomet Jėzus susieja šį atsisakymą su teismu: „tą dieną“ Sodomai bus lengviau nei tam miestui (Luko 10, 12). Jis taip pat kalba apie vietas, kuriose buvo atlikti galingi darbai, tačiau nesulaukta atliepiančios reakcijos, kurios tie darbai reikalavo.
Šie įspėjimai tampa prasmingi, kai susitikimas atlieka atskleidimo funkciją. Buvo pasiūlyta kažkas reikšmingo, ir reakcija į tai yra svarbi.
Taigi atmestas susitikimas nebūtinai reiškia nepavykusį pjūties nuėmimą.
Jei pjūtis reiškia atsivertusiųjų pritraukimą, atsisakymas, regis, palieka darbininko užduotį nebaigtą. Tačiau jei pjūtis reiškia žmonių atvedimą į susitikimą, per kurį pasireiškia jų atsakas, atsisakymas taip pat gali atskleisti rezultatą. Darbininkas to nesukūrė. Jį pateikė gavėjas.
Šis skirtumas suteikia mokiniams atsakomybę, kurią jie gali įvykdyti. Jie turi stengtis teisingai atstovauti karalystei ir sudaryti sąlygas tikram susitikimui. Jų užduotis reikalauja pastangų, drąsos, dėmesio ir ištikimo elgesio. Tačiau jie nėra atsakingi už kito žmogaus atsakymą.
Priėmimas yra sveikintinas. Atmetimas yra sunkus. Abu yra reikšmingi pjūties kontekste.
Tad kodėl darbininkų yra mažai?
Nes yra daug žmonių, su kuriais reikia susidurti, o šiems susitikimams užmegzti reikia kvalifikuotų darbuotojų. Žinia pati savaime neatneša savo reprezentatyvaus buvimo į kiekvienus namus. Žmonės turi eiti, kalbėti, padėti, pasilikti ir ištikimai įkūnyti tai, ką skelbia.
Gausus pjūties nuėmimas nereiškia, kad visi trokšta tapti tikinčiaisiais. Tai reiškia, kad darbininkų laukia platus darbas. Minia apima skirtingus atsakymus, lygiai taip pat, kaip pjūties įvaizdis apima skirtingus rezultatus.
Dabar malda turi konkretų tikslą. Esami darbininkai prašo pjūties Viešpaties atsiųsti bendradarbius, kurie galėtų pasidalinti šia užduotimi. Jiems reikia pagalbos, kad susitikimas pasiektų žmones. Jie neprašo galimybės nepaisyti tų žmonių reakcijos.
Šis aiškinimas pakeičia sėkmės supratimą.
Darbininkas gali sulaukti atmetimo, nepatirdamas nesėkmės. Lygiai taip pat įspūdingas skaičius tariamų pasekėjų savaime neįrodo, kad karalystė buvo teisingai atstovaujama. Atsakomybė yra ištikimai atlikti misiją, o ne tik užsitikrinti palankų skaičių.
Todėl „pjūtis didelė“ nėra pažadas, kad atvykusiųjų laukia minia norinčių atsivertusiųjų. Tai skelbia didelę užduotį tinkamu laiku.
Mokiniai pjauna, iš tikrųjų padarydami karalystę esamą per jos skelbimą ir atitinkamus veiksmus. Žmonės apsireiškia atsakydami. Galutinis sprendimas priimamas jam skirtoje vietoje.
Pjovėjas turi užmegzti susitikimą. Pjovėjas negali į jį atsakyti už kitą asmenį.