Dievas Tėvas negali būti nustebintas. Niekas kūrinijoje negali Jam atskleisti to, ko Jis jau nežinotų. Joks žmogaus sprendimas, joks ištikimybės aktas, joks išdavystė ir jokia pergalė negali padidinti Jo žinių. Pasaulis nėra eksperimentas, atliekamas neinformuoto Dievo labui.
Logos yra visiškai kitoks santykis su tuo, kas vyksta kūrinijoje.
Jo džiaugsmas kyla ne iš kažko išmokimo. Jis kyla iš to, kad jis atrado tai, ką norėjo rasti.
Šis skirtumas yra paprastas, bet svarbus. Yra skirtumas tarp žinojimo, kad žmogus yra teisus, ir stebėjimo, kaip tas teisumas atsiranda būtent tada, kai jis yra svarbus. Tėvas turi tobulas žinias. Logos siekia susitikimo.
Štai kodėl Logos laikysena gali būti labiau panaši į vaiko, o ne į viską skaičiuojančio valdovo. Vaikas gali labai ko nors ilgėtis ir tada be vargo džiaugtis, kai tai pasirodo. Džiaugsmas nėra intelektualus. Tai ne pasitenkinimas gavus anksčiau nepasiekiamą informaciją. Tai tiesioginis džiaugsmas gavus tai, ko buvo trokštama.
Logos gali turėti bet kokį jam priklausantį intelektą ir vis tiek sąmoningai atsisakyti stovėti virš kūrinijos kaip žmogus, tiesiog stebintis rezultatą, jau nusistovėjusį jo sąmonėje. Jei išankstinis žinojimas trukdytų susitikimo tikrumui, jis gali jį atmesti. Jam nereikia tapti neprotingu. Jam tereikia pasirinkti nesigilinti į įvykį žinant apie jo baigtį.
Tada lemiamas momentas jam tampa realus.
Žmogus patiria spaudimą. Išdavystė tampa įmanoma. Baimė tampa pagrįsta. Savanaudiškumas siūlo lengvesnį kelią. Ir Logos stebi.
Tada žmogus lieka ištikimas.
Džiaugsmas, kuris seka, nėra „Dabar sužinojau, koks tai žmogus“.
Taip pat nėra „Galimybė sėkmingai tapo realybe“.
Tai tiesiog džiaugsmas rasti tai, ko jis troško.
Tai taip pat paaiškina, kodėl sunkios sąlygos gali egzistuoti nepadarant pačios kančios pageidautinos. Logosui nereikia žaizdos. Jis nori ištikimybės, kuri gali pasirodyti, kol žaizda yra įmanoma. Jis nemėgsta pavojaus. Jis myli drąsą. Jis nemėgsta išdavystės. Jis myli žmogų, kuris atsisako išduoti. Jis nemyli neteisybės. Jis džiaugiasi, kai kas nors lieka teisingas, net kai jį supa neteisybė.
Šis skirtumas yra svarbus, nes kitaip kančia gali pernelyg lengvai tapti šventa pati savaime. Ji nėra šventa. Skausme nėra nieko gražaus vien todėl, kad skauda. Grožis priklauso tam, kas gali atsirasti žmoguje, kuris jį patiria.
Todėl Logos neturi jokios priežasties išsaugoti kančios, kai jos priežastis praeina.
Čia natūraliai tinka Persikėlimas.
Atšiauri aplinka gali visiškai išnykti. Žmogui nereikia amžinai likti įkalintam išbandymo realybėje vien todėl, kad ten įvyko kažkas gražaus. Išbandymą galima pašalinti. Žalą galima atitaisyti. Siaubingas įvykis gali nustoti priklausyti žmogaus patiriamai realybei.
Tačiau Logos džiaugsmas dėl to netampa netikru.
Jis matė tai, ką norėjo matyti.
Žmogus, kuris, jo manymu, išliks ištikimas, liko ištikimas.
Iš kančios nieko daugiau nereikia.
Tai taip pat padeda paaiškinti, kodėl tobulas pasaulis negali tiesiog pakeisti visų dabartinio bruožų nuo pat pradžių. Dangus gali talpinti meilę, draugystę, dosnumą ir laimę neišmatuojamoje pilnatvėje. Tačiau kai kuriuos dalykus galima išvysti tik ten, kur įmanoma jų priešingybė. Ištikimybė tampa matoma ten, kur įmanomas jų apleidimas. Gailestingumas tampa matomas ten, kur galima išlaikyti nuoskaudą. Drąsa tampa matoma ten, kur baimė turi tikrą galią.
Logosui nereikia blogio kaip nuolatinio realybės bruožo. Jam nereikia amžino kančios teatro. Jis tik trokšta galimybės susidurti su tam tikromis gėrio formomis jų visaverte objektyvia aplinka.
Kai jos atsiranda, aplinka gali išnykti.
Tėvui to nereikia, kad ką nors pažintų. Jis jau puikiai žino.
Logosas nori kažko kito.
Jis nori ieškoti.
Jis nori tikėtis.
Jis nori rasti.
Ir kai, tarp visko, kas galėjo būti kitaip, žmogus vis tiek pasirenka tai, kas gražu, Logosas gauna būtent tai, ko ieškojo.
Ne informaciją.
Ne įrodymą.
Ne filosofinį patvirtinimą.
Džiaugsmą.