Du vyrai sustojo, nes negalėjo sutarti, kuris kelias veda į kaimą.
Aš rinkau akmenis iš lauko. Jų visada atsirasdavo vis daugiau: galėtum visą rytą juos nešioti, o prieš pat pietus kapliu vėl užkliudytum kokį akmenį.
Vienas iš vyrų parodė į kalvagūbrį.
– Ar tas kelias mus ten nuves?
– Nuves, – atsakiau. – Bet teks eiti toliau, nei būtina. Eikite žemesniuoju keliu. Ties senuoju šuliniu pasukite į kairę.
Jie man padėkojo. Turėjo jau eiti.
Tačiau aš paklausiau, iš kur jie atvyko.
Jie pasakė buvę su Jėzumi iš Nazareto.
Buvau girdėjęs tą vardą, nors viskas, ką apie jį žinojau, buvo persmelkta svetimų nuomonių. Vieni sakė, kad jis gydo ligonius. Kiti tvirtino, jog žmonės jį pernelyg sureikšmina. O tie, kurie niekada jo nebuvo sutikę, tiksliai žinojo, kas su juo negerai.
Šie du vyrai buvo su juo susitikę.
Padėjau į šalį kaplį.
Iš pradžių klausinėjau apie išgydymus. Ar jie patys tai matė? Kokie tie ligoniai buvo anksčiau? Kas nutiko vėliau?
Jaunesnysis vyras atsakė taip entuziastingai, kad kitas nusijuokė ir palietė jo ranką.
– Leisk jam paklausti.
Tačiau dar nespėjus jiems baigti atsakyti, man kilo kitas klausimas.
Jie kalbėjo apie Mesiją taip, kaip žmonės kalba apie mylimą asmenį, kurį pažįstant vis dar sunku patikėti. Jie pasakojo, ką buvo matę. Kalbėjo apie tai, kad dangaus karalystė yra čia pat – pakankamai arti, kad įžengtų į tavo gyvenimą jau dabar. Pasakojo apie gailestingumą, atleidimą ir apie tai, kaip reikia tapti pakankamai mažu, kad priimtum tai, pro ką išdidieji tiesiog praeina.
Vis bandžiau visa tai susieti su tuo, ką jau žinojau. Kaskart, kai man atrodydavo, jog pavyko, koks nors kitas jų žodis viską vėl atverdavo iš naujo.
– Ir jis priima tokius žmones?
– Taip.
– Net kai visi žino, ką jie yra padarę?
– Taip.
– Ir ką jie privalo jam duoti?
Vyresnysis vyras nusišypsojo.
Tą šypseną prisimenu aiškiau nei kai kuriuos jo atsakymus.
Juose nebuvo jokio nekantrumo. Atrodė, kad mano klausimai jiems suteikia naujų jėgų. Kai atsiprašiau, kad juos užlaikiau, jaunesnysis tarė: „Ir toliau klausk.“
Šešėliai nusidriekė per lauką anksčiau, nei kas nors iš mūsų tai pastebėjo.
Pažvelgiau į kalvagūbrį.
„Nepasieksite kaimo iki sutemų.“
Akimirką jie atrodė nustebę – tarsi apie kaimą būtų kalbėta visai kitame pokalbyje.
Šalia lauko augo medis ir stovėjo žema pašiūrė, kur laikydavome įrankius. Atnešiau sausų šakų ir užkūriau nedidelį laužą. Pasidalijome duona, kurią buvau pasiėmęs vakarienei. Vienas iš jų taip pat turėjo šiek tiek maisto.
Sėdėjome po medžiu; už mūsų gulėjo įrankiai, o tarp pėdų degė laužas.
Jau daugelį metų nesijaučiau toks budrus.
Norėjau kai ko paklausti, bet praleidau ne vieną progą, kol pagaliau sukaupiau drąsos.
„Ar kas nors, panašus į mane, galėtų apie tai pasakoti žmonėms?“
Jiedu pažvelgė į mane.
„Apie Karalystę, – tariau. – Ar galėčiau ir aš ją skelbti?“
Jaunesnysis vyras pasilenkė į priekį.
„Žinoma.“
Jų veiduose ieškojau to gerumo, kurį žmonės parodo nenorėdami atgrasyti.
Vyresnysis tarė: „Mūsų Mokytojas sakė, kad pjūtis gausi, o darbininkų – maža. Jis liepė mums prašyti pjūties Viešpaties, kad atsiųstų darbininkų.“
Tuomet jie ėmė pasakoti, kokius nurodymus buvo gavę kelionei.
Kalbėjo apie tai, kaip reikia keliauti be piniginės ar krepšio, be atsarginių sandalų. Apie ramybės linkėjimą namams, apsistojimą ten, kur priima, ir vaišinimąsi tuo, kas patiekiama. Apie ligonių gydymą ir skelbimą, kad Dievo karalystė jau čia pat.
Taip pat paaiškino, kaip elgtis, jei žmonės manęs nepriimtų.
Šios dalies klausiausi ypač atidžiai.
Nebuvau toks jaunas, kad tikėčiausi, jog visi priims gera vien dėl to, kad tai – gera.
Galiausiai jaunesnysis vyras prarado minties giją. Jo akys užsimerkė.
Tyliai nusijuokėme, atsigulėme ir užmigome.
Auštant jie mane apkabino. Vyresnysis akimirką laikė mane už pečių ir palinkėjo tikėjimo.
Tuomet jie pasuko žemesniuoju taku. Stebėjau juos, kol už posūkio jie dingo iš akių.
Laukas buvo toks pat. Akmenys – tokie patys. Visgi norėjau viską greitai užbaigti, tarsi būčiau turėjęs kur nors svarbiai nuvykti.
Nusprendžiau nepradėti nuo savo kaimo.
Ten gyveno žmonių, menančių, kaip įkritau į griovį su svogūnų krepšiu. Buvo tokių, kurie, prieš man prabylant apie dangaus karalystę, būtų pasiteiravę, ar jau sutaisiau savo tvorą.
Be to, vyrai paminėjo, kad pranašas savo krašte negerbiamas.
Aš nebuvau pranašas. Visgi tas perspėjimas atrodė naudingas.
Pasirinkau tolėliau esantį kaimą, pasukęs keliu, kuris nevedė nei ten, kur jie keliavo toliau, nei ten, iš kur buvo atvykę. Galėjau papildyti jų kelionę, o ne vien sekti jų pėdomis.
Kai darbų sumažėjo tiek, kad galėjau išvykti, leidausi į kelią.
Nepasiėmiau jokių atsarginių sandalų.
Pirmąją ryto dalį net tai teikė malonumą. Jaučiausi viską darantis kaip pridera.
Tačiau oda plyšo toje vietoje, kur dirželis jungėsi su padu.
Bandžiau surišti. Dygliu pradūriau skylutę ir per ją pervėriau siaurą odos juostelę. Sutaisymas laikė vos kelis žingsnius, o paskui vėl atsipalaidavo.
Sėdėjau pakelėje, o ant kelių laikiau sandalą.
Galėjau keliauti toliau basas. Ne kartą sau tai sakiau.
Tačiau kelias priekyje buvo nelygus, o pati kelionė jau nebebuvo tokia, kokią buvau įsivaizdavęs.
Iš tos pusės, kuria ketinau eiti, artėjo vežimas.
Vežėjas sulėtino greitį, pažvelgė į mano pėdą ir parodė į vietą šalia savęs.
„Ar važiuoji link...“
Jis vėl parodė pirštu ir nusišypsojo.
Įlipau į vežimą.
Kai pradėjau jam dėkoti, jis palietė savo ausį ir papurtė galvą.
Jis manęs negirdėjo.
Bandžiau kalbėti lėčiau. Jis nusišypsojo kantria šypsena žmogaus, kuriam ne kartą teko stebėti kitus, bandančius taip daryti.
Štai žmogus, kuris sustojo dėl nepažįstamojo, nors niekas jo to neprašė. Norėjau jam kažkuo atsidėkoti. Turėjau nuostabiausią dalyką, kokį tik buvau girdėjęs, tačiau negalėjau jam to papasakoti.
Tada prisiminiau išgydymus.
Pasimeldžiau.
Iš pradžių tyliai. Paskui pasilenkiau prie jo ir garsiai paprašiau Dievo sugrąžinti jam klausą.
Vyras žvilgtelėjo į mane, nusišypsojo ir vėl nukreipė dėmesį į kelią.
Vėl pasimeldžiau.
Laukiau, kol jis staiga atsisuks išgirdęs kokį nors garsą – paukštį, vežimo ratų bildesį ar mano balsą.
Nieko neįvyko.
Prie posūkio netoli mano kaimo jis leido man išlipti.
Suspaudžiau jo ranką savosiomis. Tiek jis suprato.
Jis nuvažiavo toliau, o aš stovėjau ir žiūrėjau į vežimą, laikydamas ant piršto pakabintą sulūžusį sandalą.
Kitą rytą vėl išsiruošiau į kelią.
Šįkart avėjau kitą porą.
Svarsčiau, ar pasiimti sugadintus sandalus kaip atsarginius, bet galiausiai juos padėjau į šalį. Maža prasmės neštis atsarginę porą, kuri jau buvo nuvylusi. Be to, vis tiek norėjau keliauti taip, kaip man buvo nurodyta.
Visą kelią mintyse ruošiausi.
Įsivaizdavau pašaipas. Įsivaizdavau, kaip kas nors reikalauja pasakyti, kas suteikė man teisę kalbėti. Ruošiau atsakymus tiems, kurie žinojo daugiau už mane, ir tiems, kurie tik apsimesdavo žiną. Taip pat įsivaizdavau – nors ir stengiausi apie tai pernelyg negalvoti, – kaip vienas žmogus atideda į šalį savo darbus.
Kaip vienas žmogus užduoda klausimą.
Galbūt net atsakinėdamas pamirščiau laiką – taip, kaip jį kartu su manimi buvo pamiršę tie du nepažįstamieji.
Pasiekęs kaimą, sutikau moterį, nešančią sulankstytą audinį; ji pasakė, kad čia vyksta vestuvės.
Sekiau balsų garsus. Vyrai kilnojo suolus, tarp jų bėgiojo vaikai. Kažkas šaukė prašydamas dar vieno ąsočio.
Priėjau prie vyro, dėliojančio puodelius.
„Atėjau jums pasakyti...“
„Ar galite tai palaikyti?“
Jis įdavė man lentą, o pats ėmėsi perstumti suolą.
Laikiau ją. Kai jis ją paėmė atgal, kažkas pašaukė jį iš kiemo, ir jis skubiai nuėjo.
Šiek tiek toliau žmonės ruošėsi šventei. Berniukas tempė šakas dulkėtu keliu. Dvi moterys ginčijosi, kur reikėtų kažką pakabinti.
Stovėjau netoliese, laukdamas tinkamos akimirkos.
Visada atsirasdavo koks nors darbas – ką nors nunešti ar kitaip nukreipti dėmesį.
Prie tylesnio namo pamaniau, kad pagaliau galėsiu prabilti. Tačiau tada pamačiau gedinčiuosius.
Prie durų sėdėjo moteris atverstais delnais ant kelių. Šalia jos buvęs vyras spoksojo į žemę.
Negalėjau prašyti jų palikti savo sielvartą ir manęs klausytis.
Nuėjau toliau.
Įdienojus pasijutau kvailai. Buvau pasiruošęs tam, kad žmonės atsisakys išklausyti žinią. Tačiau neturėjau atsakymo tiems, kurie net nepasiekdavo to etapo, kai galėtų ją išgirsti.
Galbūt tai irgi buvo savotiškas atsisakymas.
Vis dėlto niekas manęs tiesiogiai neatstūmė juk.
Patraukiau į kitą kaimą.
Toje gyvenvietėje buvo vartai, ir prie jų stovėjęs vyras sustabdė mane dar prieš įeinant.
„Koks reikalas?“
„Atnešu žinią apie Dievo karalystę.“
Jis trumpam užmerkė akis.
„Ne.“
„Aš tik noriu...“
„Jau gana mums pasiuntinių. Vienas kviečia žmones čia, kitas – ten. Jie suburia minias, pykstasi, užtveria kelią. Vyresnieji pasakė: daugiau jokių pasiuntinių.“
„Aš čia ne tam, kad pykčiausi.“
„Taip sako jie visi.“ Jis jau žvelgė pro mane – į keliu artėjantį pakrautą asilą.
Pasitraukiau į šalį.
Kurį laiką stovėjau prie sienos, vildamasis, kad jis persigalvos.
Tačiau taip nenutiko.
Pasukau namo.
Mintyse vis dar kartojau paruoštus atsakymus. Tačiau niekas manęs nieko nepaklausė.
Kodėl buvo taip sunku bent jau pradėti?
Nereikalavau minios. Nesitikėjau tapti svarbiu asmeniu. Tiesiog vyliausi turėsiąs progą kam nors papasakoti, kas mane taip džiugino.
Galbūt dariau kažką ne taip?
Ar reikėjo likti namuose, kol geriau viską suprasiu? Geriau pasiruošti? Primygtinai reikalauti savo tiesos vestuvių kieme?
Ir kodėl kurčiasis taip ir liko kurčias?
Tie du nepažįstamieji kalbėjo taip užtikrintai.
Galbūt man reikėjo bendražygio? Juk jie keliavo dviese. Vienas galėjo kalbėti, kai kitas pavargdavo. Vienas galėjo prisiminti tai, ką kitas pamiršdavo.
„Atsiųsk man ką nors“, – tariau eidamas.
Pakartojau tai dar kartą.
Šalia kelio, pasukus į šalutinį taką, buvo įsikūrusi dar viena gyvenvietė. Jau buvau ją praėjęs anksčiau, bet niekada neužsukęs.
Prie posūkio sulėtinau žingsnį.
Pasukus ten, kelionė pailgėtų. O ir laikas jau buvo vėlus.
Tačiau negalėjau pakęsti minties grįžti namo tuščiomis – tik su šiais klausimais.
Pasukau į tą taką.
Žmonės vis dar būriavosi bendroje salėje. Vieni baigė tvarkyti reikalus, kiti stoviniavo ir šnekučiavosi prie įėjimo.
Laukiau.
Tuomet supratau, kad visą vakarą galiu praleisti tiesiog laukdamas.
„Dievo karalystė priartėjo“, – tariau.
Mano balsas nuskambėjo pernelyg garsiai.
Keli žmonės pasuko galvas į mane. Dauguma vėl nusigręžė.
Ištariau dar vieną sakinį, paskui – kitą.
Vyras, stovėjęs prie kolonos, visiškai atsisuko į mane.
„Ką turi omenyje sakydamas „karalystė“?“
Jis kalbėjo mano kalba, nors ir su akcentu. Kai pavartojo graikišką žodį, atsakiau tais keliais graikų kalbos žodžiais, kuriuos mokėjau.
Atrodė, kad jam tai patiko.
Pagaliau, pamaniau.
Tačiau burna buvo išdžiūvusi, o viską, ką taip kruopščiai buvau apgalvojęs kelyje, tapo sunku prisiminti.
Pradėjau aiškinti vieną dalyką, bet prisiminiau kitą, apie kurį reikėjo kalbėti pirmiau. Grįžau atgal. Pritrūkau žodžio. Pakeičiau jį prastesniu ir pamačiau, kad jis daro išvadą, kurios aš nebuvau numatęs.
„Vadinasi, tu nori pasakyti...“
„Ne. Arba ne visai. Noriu pasakyti...“
Jis mandagiai laukė.
Dėl jo mandagumo jaučiau spaudimą skubėti.
Bandžiau papasakoti jam apie Jėzų. Apie tai, kad karalystė arti, ir kaip ją galima priimti. Girdėjau, kad mano pasakojimas skamba tarsi neišbaigtas.
Vyras linktelėjo.
„Taip, suprantu. Yra keletas tokio pobūdžio mokymų.“
Tai nebuvo tai, ką norėjau pasakyti.
Žinojau, kad atsakymas egzistuoja. Anadien galbūt būčiau jį radęs. Sėdėdamas prie laužo su tais dviem nepažįstamaisiais, būčiau turėjęs dar dešimt klausimų.
Dabar galėjau tik pradėti viską iš naujo.
Jis žvilgtelėjo į durų pusę.
„Atleiskite. Manęs laukia.“
„Žinoma.“
„Galbūt kitą kartą.“
Jis palinkėjo man sėkmės ir išėjo.
Likau stovėti prie kolonos.
Kol kalbėjomės, salė ištuštėjo. Žibintus renkantis vyras pavargusiu balsu paklausė, ar ko nors laukiu.
„Ne“, – atsakiau.
Išėjau į lauką.
Negalėjau prisiversti pasibelsti į kurį nors namą ir paprašyti nakvynės. Nuėjau už paskutinių pastatų ir radau vietą netoli laukų.
Po medžiu gulėjo sausų šakelių. Lėtai juos surinkau ir užkūriau nedidelį laužą.
Kai ugnis įsidegė, atsisėdau.
Skaudėjo kojas. Skrandis buvo tuščias. Tačiau tai buvo įprasti dalykai. Žinojau, kaip su jais elgtis, net jei tą vakarą mažai ką galėjau pakeisti.
Nežinojau, ką daryti su visa kita.
Prisiminiau tą pirmąjį laužą.
Tie vyrai taip džiaugėsi galėdami pasikalbėti. Aš jiems skyriau klausimų, dėmesio ir laiko. Jie man davė tai, ko negalėjau pasilikti tik sau.
Kodėl buvo taip sunku tai perduoti kitiems?
„Ar nori, kad kas nors išgirstų?“ – paklausiau.
Aplinkui nieko nebuvo. Balso nenutildžiau.
„Jei nori, kodėl sulaukiu taip mažai pagalbos?“
Stebėjau, kaip šakelė smenga į žarijas.
„O gal pakanka vien to, kad nenustoju bandyti?“
Atsakymo nesitikėjau – ir jo nesulaukiau.
Galbūt Dievui rūpėjo dalykai, kurių aš negalėjau suprasti. Galbūt Jam buvo svarbu matyti, kaip atsikeliu po to, kai nutrūko sandalų dirželis, kai užsidarė vartai, po to pokalbio.
Tačiau norėjau, kad kas nors išgirstų. Jis tikrai tai žinojo.
Atsiguliau, bet vėl atsisėdau, kad patraukčiau akmenį, spaudusį klubą.
Tas vyras koridoriuje buvo klausęsis.
Neilgai. Ne taip, kaip tikėjausi. Kalbėjau prastai, tad jis išėjo supratęs visai ne tai, ką norėjau jam perduoti.
Vis dėlto tas kelias minutes aš buvau ten. Kalbėjau apie Karalystę. Jis kažką išgirdo.
Ar tai jau buvo deramas susitikimas?
Ar to galėjo pakakti šiai dienai?
Nežinojau.
Tačiau ši mintis liko su manimi švelniau nei kitos.
Vėl atsiguliau. Laužas šiek tiek šildė veidą. Ketinau pagalvoti, ką darysiu rytoj.
Kažkur tarp tų minčių užmigau.
Rytojus parodys...