Tą rytą vėlavau dėl ožkos.
Yra tokių pasiteisinimų, dėl kurių žmogus atrodo solidžiai, ir tokių, dėl kurių jis gailisi, kad tiesiog nesumelavo.
Mano atveju kaltininkė buvo ožka.
Gyvulys priklausė mano žmonos broliui ir dar prieš aušrą kažkaip prasibrovė pro medinius vartus. Kai išgirdau šauksmus, ji jau buvo nubėgusi pusiaukelę gatvele, o iš paskos vilkosi virvės galas. Turėjau palikti tai jiems. Už miesto manęs laukė darbas, o po to, kas ten nutiko prieš šabą, turėjau konkrečių nurodymų apžiūrėti sodą vos tik prašvitus.
Tačiau ožka pasirinko mane.
Atrodė, kad pusę ryto praleidau ją vaikydamasis: per skersgatvius, aplink keramikos rietuvę, po džiūstančiais skalbiniais ir galiausiai į kiemą, iš kurio nebuvo kur dingti. Tuo metu jau buvau suprakaitavęs, piktas ir apsidulkėjęs – o tikrasis darbas dar net nebuvo prasidėjęs.
Dar blogiau – saulė jau kilo.
Skubiai išėjau pasiėmęs įrankius ir su kiekvienu žingsniu save bariau.
Juozapas man buvo patikėjęs sodą. Dažniausiai tai nebuvo sunki užduotis. Apžiūrėdavau medžius, takus, sienas, vietas, kur po lietaus telkšodavo vanduo. Taip pat apžiūrėdavau kapavietes. Turtingi žmonės savo kapavietėmis rūpinosi beveik taip pat, kaip ir namais, o gal net labiau. Gyvieji skųsdavosi, jei šaka nubraižydavo sieną. Mirusieji, laimei, niekada nesiskųsdavo.
Tačiau prieš šabą čia buvo palaidotas naujas žmogus.
Ne bet koks.
Buvau ten, kai jie atnešė kūną.
Stebėjau, kaip Juozapas ir kiti įneša nukryžiuotąjį į vidų. Padėjau atlaisvinti kelią. Stovėjau pakankamai arti, kad pro prieskonių kvapą pajusčiau kraujo tvaiką.
Ir patyriau tai, apie ką niekam nepasakojau.
Mirusysis buvo panašus į mane.
Ne visiškai. Nėra dviejų visiškai vienodų vyrų. Tačiau panašumas buvo toks ryškus, kad jiems nešant jį pro šalį pajutau, kaip įsitempė oda ant nugaros.
Veido bruožai.
Barzda.
Kažkas žvilgsnyje – net ir užmerktose akyse. Vieną siaubingą akimirką mane aplankė absurdiškas jausmas, tarsi stebėčiau vyrus, nešančius mano paties lavoną.
Pamenu, vėliau palietęs savo skruostą norėjau įsitikinti, kad vis dar čia stoviu.
Kurį laiką stengiausi apie tai negalvoti.
Dabar, skubėdamas į sodą, jaučiausi prastai nusiteikęs. Įsivaizdavau nulaužtas šakas, išraustą žemę, galbūt kažkur įsibrovusius gyvūnus. Dar blogiau – įsivaizdavau Juozapą klausiantį, kodėl nepasirodžiau tada, kai privalėjau.
Sodininkas, negalintis atvykti į savo sodą, – menkas sodininkas.
Artėjau prie tos vietos, kai link manęs sparčiai priartėjo du vyrai.
Jie ėjo neįprastai.
Atrodė taip, lyg būtų bėgę ir staiga pamiršę, kodėl tai darė.
Vienas buvo jaunesnis. Atrodė priblokštas, bet valdėsi. Kitas – vyresnis ir gerokai labiau susijaudinęs. Sunkiai kvėpavo. Jo žvilgsnis blaškėsi į visas puses.
Sulėtinau žingsnį.
Kapavietės traukdavo keistus lankytojus.
Liūdintys artimieji čia užsukdavo neįprastu metu. Kaip ir vagys.
Tie du vyrai mane pamatė.
Vyresnysis sustojo.
Jis įdėmiai žiūrėjo man tiesiai į veidą.
Tikėjausi, kad jis ko nors paklaus.
Vietoj to jis žengė link manęs ir staiga griebė man už rankos.
Ne šiurkščiai.
Dėl to viskas atrodė dar nejaukiau.
Jo pirštai sugniaužė mano ranką taip, lyg jis mane pažinotų.
Kelias sekundes jis tiesiog spoksojo.
Jo burna šiek tiek praviro.
Aš žiūrėjau į jį atgal.
„Ar aš jus pažįstu?“ – jau ruošiausi paklausti.
Tačiau jis neatsakė, nes aš dar nebuvau prabilęs.
Jo gniaužtai stiprėjo.
Jaunesnysis vyras žvilgčiojo tai į jį, tai į mane, o tada vėl atgal.
Atrodė, kad nė vienas iš jų negali suprasti, ką mato.
Rimtai susimąsčiau, ar nereikėtų šauktis pagalbos.
„Ką čia veikiate taip anksti?“ – pagaliau prabilau.
Tada pažvelgiau jiems už nugarų.
Ir pamiršau klausimą.
Link sodo artėjo vyras.
Mano burna liko pravira.
Akimirką nuoširdžiai svarsčiau, ar tik vaikymasis ožkos kažkaip nepakenkė mano protui.
Artėjantis vyras atrodė lygiai taip pat, kaip tas, kuris buvo palaidotas. Tai reiškė, kad jis panašus į mane.
Vyresnis nepažįstamasis pajuto, kaip po jo ranka įsitempė mano ranka. Jis atsisuko ir pasekė mano žvilgsnį.
Tačiau tas einantis vyras jau buvo pasislėpęs už uolų bei medžių, ir nemanau, kad kuris nors iš jų jį apskritai pastebėjo.
Vyresnis vyras vėl pažvelgė į mane.
Jo veido išraiška pasikeitė.
Kad ir ką jis būtų manęs per tas kelias keistas sekundes, dabar suprato, jog nesu tas žmogus, kuriuo tikėjosi – ar bijojo – mane esant.
Jis paleido mano ranką.
– Atleisk, – sumurmėjo jis.
Jaunesnysis vyras skubotai ir nejaukiai nusilenkė.
Tuomet jie nuėjo.
Stebėjau juos tik akimirką.
Įprastai būčiau sekęs paskui du įtartinus vyrus, ką tik išėjusius iš laidojimo sodo.
Įprastai būčiau pareikalavęs paaiškinti, ką jie ten veikė.
Tačiau dabar link mano darbo vietos žingsniavo kur kas svarbesnis klausimas.
Vietoj to nusekiau paskui tą kitą vyrą.
Atsargiai.
Jis vilkėjo ne taip, kaip aš. Jis dėvėjo dailią, nepriekaištingą, vientisą tuniką.
Kai priartėjau, skirtumai tarp mūsų tapo akivaizdesni.
Visgi panašumas vis dar trikdė.
Pažinojau tą veidą.
Mačiau jį be gyvybės ženklų.
Mačiau, kaip vyrai jį vynioja.
Mačiau, kaip jis dingsta naujajame Juozapo kape.
Stebėjau, kaip akmuo uždengia įėjimą.
Vis dėlto vyras, ėjęs priešais mane, neatrodė nė kiek sužalotas, kaip prisiminiau.
Tai trikdė mane beveik labiau nei faktas, kad matau jį gyvą.
Nukryžiuotasis buvo visiškai sudarkytas.
Šis vyras – ne.
Pradėjau svarstyti, ar nesupainiojau mirusiojo su kuo nors kitu.
Paskui pagalvojau, galbūt mirusysis buvo jo brolis.
Tada svarsčiau, ar nereikėtų apsisukti, grįžti namo ir visiems pasakyti, kad ožka galutinai atėmė man protą.
Tačiau smalsumas stipresnis už sveiką nuovoką.
Sekiau toliau.
Pasiekęs laidojimo vietą, iškart supratau, kad kažkas ne taip, nes kapas buvo atviras.
Širdis nusirito į kulnus.
Būtent to ir bijojau.
Aplaidumo.
Pirmasis rytas po šabo, o aš atėjau vėlai ir radau atvirą kapą.
Juozapas pamanys, kad pramiegojau saulėtekį.
Paspartinau žingsnį.
Tuomet pamačiau moterį.
Atpažinau ją iš laidotuvių.
Ji buvo tarp tų, kurie liko netoliese. Jos sielvorte buvo kažkas įsimintino. Kai kurie gedintieji verkia, nes to reikalauja sielvartas. Ši moteris atrodė taip, lyg mirusysis, iškeliaudamas anapilin, būtų kažką būtino atėmęs iš pasaulio.
Dabar ji stovėjo prie kapo.
O vyras, panašus į tą mirusįjį, kalbėjosi su ja.
Aš sustojau.
Netoliese uoloje buvo įlinkis; pasislėpiau už jo, kol jie manęs nepastebėjo.
Nesididžiuoju tuo.
Padorus žmogus pasirodo.
Padorus sodininkas tikrai nesislapsto už uolų, klausydamasis žmonių pokalbio prie svetimo kapo.
Tačiau tuo metu padorumas jau buvo pralaimėjęs kovą su smalsumu.
Moteris verkė.
Vyras paklausė jos, kodėl.
Paskui paklausė, ko ji ieško.
Ji pažvelgė tiesiai į jį.
Ir aš, nepaisant visko, šyptelėjau.
Ji palaikė jį manimi ir paklausė apie dingusį kūną.
Jei jis jį perkėlė, ji norėjo žinoti kur.
Ji pati jį pasiimtų.
Pamenu, pagalvojau, kad tai neįmanoma. Kūnas, kurį mačiau, nebuvo toks, kurį ši moteris galėtų tiesiog paimti ir nusinešti.
Tada vyras ištarė jos vardą.
Tik jos vardą.
„Marija.“
Viskas pasikeitė.
Jos veidas pasikeitė taip staiga, kad pasijutau nejaukiai, jog tai stebiu.
Dar prieš akimirką ji buvo moteris, kurią visiškai išsekino sielvartas.
Dabar ji atrodė taip, lyg jai būtų grąžintas visas pasaulis.
Ji šūktelėjo jam.
Ir tada patraukė jo link.
Jos elgesyje nebuvo nieko santūraus.
Ji griebė jį.
Ji įsikibo į jį su tokiu desperatišku atkaklumu, kokį rodo žmogus, jau kartą praradęs mylimąjį ir neketinantis leisti tam pasikartoti.
Tai supratau net nežinodamas nieko daugiau.
Kad ir kuo jai buvo šis vyras, jai jo reikėjo.
Ne tiesiog norėjosi.
Reikėjo.
Buvau matęs našles, puolančias ant kūnų prieš pat laidojimą. Buvau matęs motinas, atsisakančias paleisti mirusius vaikus. Tačiau šįkart viskas buvo kitaip.
Marija jau nebegedėjo.
Ji saugojo tai, kas jai buvo sugrąžinta.
Vyras leido jai tai daryti tik trumpą akimirką.
Paskui pasakė, kad ji nebegali jo laikyti.
Jo paaiškinimas mane suglumino.
Jis tarė dar neįžengęs pas savo Tėvą.
Pasilenkiau arčiau uolos.
Įžengęs?
Pas savo Tėvą?
Svarsčiau, ar tik sielvartas jų abiejų nepakeitė – nepadarė keistų.
Tačiau tame vyre nebuvo nieko sutrikusio.
Jis kalbėjo skubiai.
Ne iš baimės.
Ne nekantraudamas jos atžvilgiu.
Skubiai.
Yra skirtumas.
Jis kalbėjo kaip žmogus, kuris privalo skubiai atsidurti tam tikroje vietoje.
Tuomet jis perdavė Marijai žinią.
Ji turėjo eiti pas jo brolius.
Turėjo jiems pasakyti, kad jis žengia pas savo Tėvą ir jų Tėvą, pas savo Dievą ir jų Dievą.
Marija nenorėjo išeiti.
Tai buvo akivaizdu.
Net ir paleidusi jį, ji dar akimirką stovėjo vietoje – tarsi visas jos kūnas būtų priešinęsis pasitraukimui.
Tuomet jis vėl jai pasakė:
Eik.
Ir ji nuėjo.
Ji nubėgo.
Šiek tiek išlindau iš už uolos ir stebėjau, kaip ji dingsta takeliu.
Ji bėgo taip, tarsi žinia galėtų sugesti, jei neš ją per lėtai.
Netrukus ji ėmė sunkiai kvėpuoti.
Jos drabužiai kliuvo už šakų.
Kartą ji vos nepargriuvo, bet vis tiek bėgo toliau.
Tada atsigręžiau į tą vyrą.
Prie kapo jis užtruko tik trumpą akimirką.
Jis pažvelgė į vidų.
Nebemačiau aiškiai jo veido, tačiau jo ramybėje buvo kažkas tokio, kas vertė manyti, jog jis čia atėjo būtent dėl to.
Kad tai pamatytų.
Galbūt vėliau tai tik įsivaizdavau.
Tačiau prisiminiau, kaip ten buvo paguldytas kūnas.
Prisiminiau akmenį.
Prisiminiau tą siaubingą jausmą, lyg būčiau stebėjęs, kaip laidojamas aš pats.
O dabar tas pats žmogus gyvas stovėjo priešais tuščią vietą.
Galiausiai vyras pasisuko.
Vieną akimirką svarsčiau išeiti į viešumą.
Galėjau jį pašaukti.
Galėjau paklausti, kas jis toks.
Galėjau paklausti, ką mačiau.
Galėjau pasakyti, kad savo akimis mačiau jo kūną guldomą į tą kapą.
Vietoj to likau už uolos.
Leidau jam nueiti.
Tai ta istorijos dalis, kuria mažiausiai didžiuojuosi.
Mėgstu apie save galvoti kaip apie racionalų žmogų. Dažniausiai – darbštų. Galbūt ne drąsų, bet ir ne niekingą.
Tas rytas tokios palankios nuomonės nepatvirtino.
Pirma, vėlavau į darbą, nes vijausi ožką.
Tada du išsigandę nepažįstamieji vos nesupainiojo manęs su kuo nors kitu.
Paskui slėpiausi už uolos, kol miręs vyras kalbėjosi su gedinčia moterimi.
Ir galiausiai, kai turėjau progą išeiti į priekį ir paklausti, ką visa tai reiškia, nieko nedariau.
Stebėjau, kaip jis išeina.
Tik jam dingus, išėjau ir aš.
Sodas atrodė nepakeliamai įprastas.
Medžiuose pradėjo triukšmauti paukščiai.
Saulė pakilo aukščiau.
Įrankiai vis dar buvo mano rankose.
Ir Juozapo kapas buvo tuščias.
Apžiūrėjau jį, nes toks buvo mano darbas.
Apžiūrėjau akmenį.
Pažvelgiau į žemę.
Pažvelgiau į vidų.
Tuomet iškilo sunkesnis klausimas.
Ką turėčiau sakyti? Kaip pasiteisinti?
***
Tą dieną netrukus pasklido kita versija.
Naktį atėjo mirusiojo mokiniai.
Jie pavogė kūną.
Tokį paaiškinimą iškiliems žmonėms derėjo priimti.
Tačiau aš turėjau problemą.
Žinojau, kad du vyrai ten išties lankėsi anksti ryte.
Pats buvau juos sutikęs.
Šią detalę buvo lengva priderinti prie pasakojimo.
Bet žinojau ir kai ką kita.
Buvau matęs tą vyrą, kurio kūnas esą buvo pavogtas.
Gyvą.
Buvau girdėjęs jį kalbant.
Buvau matęs moterį, kuri prie jo glaudėsi.
Buvau girdėjęs jį sakant, kad kažkur eina.
Jei būčiau papasakojęs, ką mačiau, būčiau stojęs prieš žmones, kur kas svarbesnius už sodininką.
Tokia perspektyva man nepatiko.
Tačiau nenorėjau vieną dieną stoti prieš Dievą prisidėjęs prie to, kas, kaip žinojau, buvo netiesa.
Todėl pasirinkau saugiausią bailiui prieinamą kelią.
Pasakiau, kad atvykau per vėlai.
Tai nebuvo visišas melas.
Buvau vėlavęs.
Labai vėlavęs – tai pabrėžiau.
Kai atvykau, viskas, kas svarbu, jau buvo įvykę.
Kapas buvo atviras.
Kūno nebebuvo.
Nemačiau nieko reikšmingo.
Tokia tapo mano versija.
Kai kas nors paklausdavo, ar mačiau mokinius pasiimant kūną, atsakydavau neigiamai.
Kai kas nors paklausdavo, ar žinau, kas atidarė kapą, atsakydavau neigiamai.
Kai kas nors paklausdavo, ar mačiau ką nors neįprasta, rasdavau ant žemės ką nors, kas staiga pareikalaudavo mano dėmesio.
Tapau tikru meistru apsimetinėti, kad nieko nežinau.
Tame būta nuolankumo, nors ir ne tokio, kokį derėtų gerbti. Man buvo skirta vieta pačiame priekyje, stebint kažką milžiniško, tačiau aš pasielgiau kitaip: pasislėpiau už uolos, o vėliau apsimečiau, kad atėjau jau viskam pasibaigus.
Kiti vyrai galbūt būtų tapę liudininkais.
Aš tapau tik vėluojančiuoju.
Kartais net įtikindavau save, kad taip geriau.
Ką aš ten veikčiau – tarp kunigų, pareigūnų, sielvartaujančių mokinių ir sklindančių kalbų apie prisikėlimą?
Genėjau medžius.
Valiau takus.
Prižiūrėjau kapus.
Buvau niekas.
Ožka – tas kvailas padaras – galbūt man netgi paslaugą padarė.
Jei būčiau atėjęs laiku, galbūt būčiau buvęs įtrauktas į patį įvykių sūkurį.
Užuot tai patyręs, turėjau puikų pasiteisinimą.
Sodininkas vėlavo.
Ko gi iš jo buvo galima tikėtis?
Taip ir likau saugiai nuošalyje nuo to didžiulio mechanizmo, pradėjusio suktis aplink tą tuščią kapą.
Praėjo daugybė metų, o aš vis dar nežinau, ar turėčiau dėl to gėdytis, ar būti dėkingas.
Galbūt ir viena, ir kita.
Tačiau yra vienas dalykas, apie kurį niekam niekada nepasakojau.
Tai ne įrodymas.
Tai ne liudijimas.
Tai tik viltis.
Prieš palaidojant tą nukryžiuotąjį, žvelgiau į jo veidą ir – kad ir kaip absurdiškai tai skambėtų – jaučiau, jog stebiu, kaip laidojamas aš pats.
Po trijų dienų tą patį veidą pamačiau gyvą.
Mačiau save mirusį.
O tada vėl pamačiau save gyvą.
Galbūt tas panašumas nieko nereiškė.
Greičiausiai tai nieko nereiškė.
Tačiau bėgant metams ėmiau tai branginti.
Vieną dieną kiti vyrai kažkur mane nuneš.
Kas nors kitas apžiūrės vietą, kurioje mane paguldys.
Galbūt kitas sodininkas skųsis kokiu akmeniu arba nušluos lapus nuo įėjimo.
Ir galbūt tai išties bus visko, ką pažįstu, pabaiga.
Tačiau kai tik ši mintis mane išgąsdina, prisimenu tą rytą.
Prisimenu veidą, gaubiamą laidojimo drobės.
O tada prisimenu tą patį veidą – žingsniuojantį tolyn savo paties jėgomis.
Nežinau, ką Dievas padarė tam žmogui.
Nežinau, kur jis nuėjo po to, kai Marija jį paleido.
Nežinau, ką reiškia žengti pas savo Tėvą.
Žinau tik tai, ką regėjo mano akys.
Žmogus, panašus į mane, buvo miręs.
O paskui žmogus, panašus į mane, buvo gyvas.
Todėl leidau sau puoselėti vieną mažą, asmenišką viltį.
Galbūt, kai ateis mano eilė, Dievas prisimins ir mane.
Galbūt mirtis gali ištikti žmogų, tačiau netapti galutine tiesa apie jį.
Niekada apie tai nekalbėjau garsiai.
Juk esu tik sodininkas, kuris pavėlavo.
Tačiau nuo to laiko gyvenu kiek mažiau bijodamas mirties.