Mums reikėjo labai nedaug.
Žolės, vandens, sausos vietos per lietų. Pavėsio vasarą. Pakankamai vietos ėriukams palakstyti, kol jie dar nebuvo tapę sumanūs.
Žolės buvo apstu. Būtent todėl viską buvo taip sunku suprasti.
– Kodėl jie jos neėda? – paklausiau Kūrėjo. – Pažiūrėkite į šias kalvas. Net jei ganytumėmės čia visą gyvenimą, visos žolės vis tiek nesuėstume.
Turėjau omenyje vilkus.
Nieko prieš juos asmeniškai neturėjau. Jei būtų likę anapus kalvagūbrio, vargu ar apie juos būčiau galvojęs. Galėjo turėti savo slėnį. Savo upelį. Būčiau netgi leidęs jiems ėsti dobilus prie apatinių vartų, nors jie buvo patys skaniausi.
Tačiau jie norėjo mūsų.
Pavasarį dingo mano brolis. Dar kelias naktis po to nubusdavau kaskart, kai šalia manęs krustelėdavo kita avis.
Todėl, kai melsdavausi už pasaulį be vilkų, kalbėdavau visiškai rimtai.
Dauguma mūsų meldėsi taip pat.
Vyresnės avys sakydavo, kad toks pasaulis mūsų laukia po mirties. Ten bus žolė, kuri niekada neišdžiūsta, ir vanduo, kuris niekada nesudrumsčia. Jokių dantų tamsoje. Jokių staigių bėgimų.
– O vilkai? – paklausė kažkas.
– Jiems irgi atsiras vieta.
Jis turėjo omenyje ne kitą pievą.
Mus tai ramino. Kai kurie gana išsamiai pasakojo apie ugnį. Man labiau patiko aprašymai apie žolę, bet tą dalį apie vilkus visada išklausydavau atidžiai.
Norėjau būti tikras.
Vasaros pabaigoje pas mus ėmė lankytis tas keistas avinas.
Jį buvo nesunku atpažinti: vienas ragas palinkęs į priekį, o šone – išpešta vilnos juosta.
Iš pradžių jis mums patiko. Švelniai kalbindavo išsigandusius ėriukus, stovėdavo šalia tų avių, kurios kitiems atrodydavo nuobodžios ar įkyrios. Kartą, kai sena avis įkrito į drenažo griovį, jis liko apačioje, kol mes ginčijomės, kaip saugiausia ją ištraukti.
Ji užlipo jam ant nugaros.
Dvi dienas po to jis sunkiai vaikščiojo.
Mes tuo žavėjomės.
Bėdos prasidėjo tada, kai jis ėmė kalbėti apie kalvagūbrį. „Rytoj leisiuosi į kitą pusę, – tarė jis. – Galite eiti kartu.“
Niekas iškart neatsakė.
„Į kitą pusę?“ – pakartojau.
„Taip.“
„Ten yra vilkų.“
„Žinau.“
Šalia manęs stovėjęs senas avinas nustojo kramtęs.
„Tai kam mums ten eiti?“
„Ten yra būtybių, kurioms reikia pagalbos.“
„Vilkų.“
„Taip.“
Laukėme, kol jis paaiškins šį nesusipratimą.
Tačiau jis nieko nepaaiškino.
Avis, stovėjusi prie sienos, pritraukė arčiau savo ėriuką.
„Jei Kūrėjas nori, kad būtume ten, – tarė ji, – tai tegul pirmiausia pašalina vilkus.“
Keli iš mūsų pritarė.
Avinas pažvelgė į kalvagūbrį.
„Išeisiu auštant.“
Po kelių dienų jis paklausė vėl.
Iki to laiko jau buvome viską išsamiai aptarę.
Viena avis šlubavo. Kita prižiūrėjo savo sesers ėriukus. Žolė viršutiniame šlaite netrukus baigsis, tad derėtų ja pasinaudoti. Artėjo žiema. Turėjome pareigų.
Visa tai tiesa.
Aš irgi turėjau pareigų.
Kai kurie supyko ant jo.
„Ar pamiršai, ką jie mums daro?“
„Ne.“
„Tai nustok kviesti.“
Jis nuėjo.
Kurį laiką pievoje vėl viešpatavo ramybė.
Girdėjau upelį. Ėriukai miegojo. Lengvas vėjelis glostė žolę – ji tai pabąlusi, tai vėl pažaliuodavo.
Pamenu, galvojau, kaip nedaug skiria mus nuo laimės.
Tik vilkai.
Tą vakarą viena jauna avis uždavė klausimą.
„Ar vilkai nori, kad mes visi išmirtume?“
Buvome susibūrę prie sienos.
„Juk jie mus žudo, ar ne?“ – atsakė kažkas.
„Taip. Bet ar jie nori, kad apskritai neliktų jokių avių?“
„Tai būtų gana kvaila iš jų pusės, – tarė senas avinas. – Ką jie tada ėstų?“
Keli iš mūsų nusijuokė.
Jauna avis nuleido galvą.
Bandžiau toliau ganytis.
Žolė ten buvo minkšta. Paprastai būčiau galėjęs likti tame plotelyje iki pat sutemų.
Tačiau vis girdėjau tą klausimą.
Nenorėjome, kad kur nors būtų vilkų.
Ne tiesiog mažiau. Ne vilkų, laikomų saugiu atstumu. Kai kalbėdavome užtikrinčiausiai apie ateities pasaulį, norėdavome, kad jų neliktų nė vieno.
Ir mes norėjome, kad taip būtų amžinai.
Žvelgiau į ėriuką, miegantį prisiglaudusį prie motinos šono.
Kažkur už kalvagūbrio tikriausiai taip pat miegojo vilkiukai.
Niekada jų nebuvau įtraukęs į šį paveikslą.
Meldžiau, kad vilkai būtų nušluoti nuo žemės paviršiaus – taip pat lengvai, kaip galėčiau prašyti, kad nustotų lyti.
Prie upelio radau aviną kreivais ragais.
Jis bandė pasiekti tam tikrą vietą ant savo peties. Po vilna matėsi šviežias kraujas.
– Dar vienas? – paklausiau.
Jis linktelėjo.
– Jau po to, kai nuėjai padėti?
– Taip.
Atsistojau kiek atokiau. Jaučiau kvapą.
– Matai, – tariau.
Jis laukė.
– Štai kokie jie yra.
Jis nuleido galvą atsigerti.
Norėjau, kad jis prieštarautų. Buvau paruošęs keletą argumentų.
Tačiau išgirdau save klausiantį: „Ar jie visi tokie?“
– Ne.
– Iš kur žinai?
– Esu ten buvęs.
Stebėjau, kaip vanduo juda aplink jo kojas.
– Jie nužudė mano brolį.
Jis pakėlė galvą.
– Žinau.
– Juk tu jo nematei.
– Ne.
– Iš jo beveik nieko neliko, kad...
Nutylau.
Jis liko šalia, kol vėl galėjau prabilti.
– Nenoriu tapti maistu.
– Aš irgi ne.
Šis atsakymas mane sunerimo labiau nei bet kas kita, ką jis buvo pasakęs.
Buvau įsivaizdavęs, kad jis jaučia kažkokį keistą potraukį kančiai. Galbūt skausmas jam beveik nekėlė rūpesčių. Galbūt jis buvo sukurtas kitaip nei mes visi.
Tačiau jam užmynus ant kojos, petys sudrebėjo.
– Tai kodėl vis tiek eini toliau?
– Vienas jauniklis buvo įsipainiojęs į vielą.
– Vilkiukas?
– Taip.
Pažvelgiau į kalvagūbrį.
– Jis užaugs.
– Manau, kad taip.
– O kas tada?
– Nežinau.
Trenkiau koja į žemę.
– Tai ne atsakymas.
Tą naktį uždaviau Kūrėjui savo senąjį klausimą.
Kodėl mes turime kentėti? Juk buvome taikūs padarai. Ėdėme žolę. Niekam nedarėme žalos.
Tačiau dabar šios minties nebegalėjau užbaigti taip ramiai, kaip anksčiau.
Tiesa, aš nieko nesudraskiau. Neturėjau tam skirtų dantų.
Tiesa ir tai, kad gulėdamas saugiai tarp saviškių, įsivaizdavau degančius kalvų šlaitus – ir ši mintis man teikė paguodą.
Norėjau, kad visi vilkai būtų sunaikinti – įskaitant ir tą, kuris įsipainiojo į vielą.
Vis dar troškau, kad brolis sugrįžtų.
Vis dar norėjau, kad vilkai laikytųsi atokiau nuo mūsų pievos.
Vis dėlto kažkas buvo ne taip su ta ramybe, kurios meldžiau. Tai supratau iš to, kaip lengvai kalbėjomės apie gaisrus.
Ilgai negalėjau užmigti.
Prieš aušrą avinas perėjo sieną.
– Vėl eini?
– Taip.
Jo petys buvo išdžiūvęs ir patamsėjęs.
– Ar jauniklį jau išlaisvinai?
– Dar ne. Vienas nepajėgiau to padaryti.
Už manęs sukruto banda. Kažkas paklausė, kur, jo manymu, jis mane vedasi.
– Aš nesakiau, kad einu, – atsakiau.
Ir tikrai nesakiau.
Žemiau sienos augo gera žolė. Tiksliai žinojau, kur jos rasti. Įdienojus saulė sušildys akmenis, ir galėsiu ten gulėti kartu su kitais.
Avinas pajudėjo.
Stebėjau, kaip jis pasiekė posūkį.
Tada patraukiau paskui – pakankamai lėtai, kad dar būčiau galėjęs sustoti.
Pasiekęs kalvagūbrio viršūnę, paprašiau jo palaukti.
Apačioje kažkas staugė.
Mano kojos įsitempė.
Jis stovėjo šalia. Nesakė, kad nėra ko bijoti.
Kurį laiką klausėmės.
Tada, kiek žemiau šlaite, pasigirdo kitoks, tylesnis garsas.
Kažkas tempė vielą.