Apaštalas į kaimą atvyko vienas. Baigus jam kalbėti apie Jėzų, vienas iš priekyje stovinčių vyrų paklausė: „Bet iš kur mums žinoti, kad jis yra iš Dievo? Ar gali mums parodyti kokį nors ženklą?“
Apaštalas pažvelgė į aplink susirinkusius žmones ir prabilo:
Įsivaizduokite, kad į jūsų miestelį atvyksta du vyrai.
Pirmasis gali gydyti prisilietimu. Matote, kaip jis grąžina regėjimą aklai moteriai. Ji atpažįsta savo vyro veidą ir pravirksta. Čia nėra jokios apgaulės. Įvyko nuostabus dalykas.
Jis išgydo ir jūsų kaimyną. Žinoma, jaučiate dėkingumą.
Tuomet jis pareiškia miniai, kad Dievas pasirinko jūsų tautą ir netrukus sunaikins jos priešus. Jis įvardija žmones, kurių bijote, kuriuos kaltinate, kurių kančias, kaip išmokote manyti, jie patys užsitarnavo. Jis žada, kad jų laikas jau artėja.
Antrasis vyras atidaro nedidelę gydyklą.
Jo darbas reikalauja daugiau laiko. Jam reikia švaraus vandens, vaistų, tvarsčių ir žmonių, norinčių padėti. Kartais jis vis dar dirba, kai visi kiti jau būna grįžę namo.
Vieną vakarą prie jo durų atnešamas sužeistas nepažįstamasis. Kažkas jį atpažįsta – jis priklauso tai ginkluotai grupuotei, kuri užpuolė miestelį.
„Palik jį, – sako vienas vyras. – Juk žinai, ką jo žmonės yra padarę.“
Gydytojas paprašo atnešti dar vieną žibintą. Visą naktį jis praleidžia šalia sužeistojo.
Rytą kažkas paklausia, kam jis vargo.
„Nes jis merdėjo. Jo gyvybė Tėvui taip pat svarbi.“
Kuriuo iš šių vyrų pasitikėtumėte, kad jis jums papasakotų, koks yra Dievas?
Pirmojo vyro atliktas išgydymas buvo tikras. Aklos moters džiaugsmas – taip pat tikras. Tačiau jo galia negali paversti jo žadamo sunaikinimo gailestingu. Jums vis tiek tenka vertinti tai, ko jis moko, ir tai, kaip jis naudojasi turima galia.
Gydytojas parodė jums, kokia plati yra jo atjauta. Ji tęsėsi būtent ten, kur minia norėjo, kad ji baigtųsi.
***
Dabar įsivaizduokite miestelį, kuriame žmonės kenčia badą.
Aikštėje stovi vyras, pakelia rankas – ir iš dangaus pradeda kristi duona. Žmonės skuba laukan su krepšiais. Vaikai juokiasi. Šeimos, kurios kelias dienas beveik nieko nevalgė, pagaliau turi pakankamai maisto. Tačiau aikštės prieigose stovi sargybiniai. Kai kurios šeimos neįleidžiamos.
„Tie žmonės mums priešinosi, – paaiškina vyras. – Ši duona skirta ištikimiesiems.“
Kitoje gatvės pusėje moteris kepa duoną dar nuo priešaušrio. Jai skauda rankas. Miltus ji nusipirko už pinigus, kuriuos buvo atsidėjusi sau.
Prie jos durų prieina vaikas. Jo tėvas priklauso toms šeimoms, kurios nebuvo įleistos.
Kažkas jai pasako, kas jis toks.
Ji vis vien duoda jam duonos.
Sužinojusi, kad namuose yra ir jaunesnių vaikų, ji suvynioja dar vieną.
„Kodėl atiduodame jiems savo maistą?“
„Tie vaikai irgi alkani.“
Duona iš dangaus visus stebina. O jos duona – iš paprasčiausios krosnies.
Visgi kur šiame paveiksle įžvelgiame Tėvo gailestingumą? Ką gi tokio sukūrė šis neįprastas būdas prasimaitinti, kad jis galėtų pateisinti alkanų vaikų atstūmimą?
Jei moteris galėtų tiesiog priversti duoną atsirasti, ji mielai išvengtų tešlos minkymo ir pamaitintų daugiau žmonių. Tačiau jos tikslas liktų visiškai toks pat.
Stebuklas pakeistų jos tarnystės būdą, bet nebūtų pačios tarnystės priežastis.
***
Įsivaizduokite pasienio miestelį, kuris patyrė daugybę išpuolių.
Žmonės laidojo savo artimuosius. Kai kurie vis dar prabunda naktimis, prisimindami tai, kas įvyko. Jų troškimas būti saugiems – suprantamas. Kaip ir jų pyktis.
Tuomet atsiranda nepažįstamasis, žadantis išvadavimą.
Jis parodo į gyvenvietę kitoje slėnio pusėje. Iš dangaus krenta ugnis. Užsidega stogai. Minia stebi dūmus, kylančius iš vietos, kurios bijojo daugelį metų.
Žmonės krinta ant kelių.
„Dievas mus išklausė.“
Tačiau kitas žmogus jau leidžiasi keliu degančios gyvenvietės link.
Jis grįžta nešinas vaiku. Vėl eina atgal – šįkart pasiimti senyvos moters, kuri nepajėgia paeiti. Vėliau padeda išnešti sužeistą vyrą, kurį žmonės atpažįsta.
Tas vyras dalyvavo išpuoliuose.
Gelbėtojas paguldo jį šalia kitų ir paprašo vandens.
„Turėjai palikti jį ten.“
„Jį reikėjo parnešti.“
„Ar žinai, kas jis toks?“
„Taip.“
Minia išvydo galią, pranokstančią viską, ką tik galėjo įsivaizduoti. Tačiau ji taip pat pamatė žmogų, kuris atsisakė palikti likimo valiai tuos, kurių pražūties minia taip troško.
Kas iš viso to turėtų formuoti jų supratimą apie Dievą?
Šis klausimas tampa sudėtingas, nes ugnis išpildė minios norus. O gailestingumas – metė jiems iššūkį.
Ar atpažintume Dievo pasiuntinį, jei jo atjauta pasiektų būtent tuos žmones, kurių sunaikinimą mes sveikinome kaip atsakymą į savo maldas?
***
Galiausiai įsivaizduokite du pranešimus.
Vienas atvykėlis sako, kad rytoj, vidurdienį, jis užtemdys saulę – taip įrodydamas, kad jį atsiuntė Dievas.
Kitas klausia: kuriuose namuose nėra maisto, kurie ligoniai liko vieni ir kam reikia pagalbos, kad ištvertų ateinančią savaitę?
Vidurdienį saulė užtemsta.
Visi tai mato. Įvykis – tikras.
Tuo tarpu kitas atvykėlis neša maisto produktus stačiais, siaurais laiptais. Viršuje gyvena senyvas vyras. Niekas jo nelankė jau kelias dienas.
Atvykėlis paruošia maistą, sutvarko kambarį ir išklauso žmogų. Prieš išeidamas, jis pasirūpina, kad kitą rytą kas nors vėl užsuktų. Tada eina į kitą namą.
Atėjus vakarui, visi kalba tik apie užtemusią saulę. Apie laiptus žino tik nedaugelis. Tačiau ką mums sako aptemusi saulė apie tai, ar tas, kuris ją aptemdė, yra teisingas, gailestingas arba vertas to, kad juo sektume? Vis tiek privalome įsigilinti į jo mokymą ir gyvenimą.
Ir kas taptų aiškiau apie tarno atjautą, jei maisto produktai patys pakiltų laiptais, užuot buvę nešami?
Jo rankos būtų mažiau pavargusios. Galbūt jis galėtų pasiekti daugiau namų. Tai būtų sveikintinas pagalbos būdo patobulinimas.
Tačiau pats rūpestis išliktų toks pat.
Būtent šį skirtumą norėčiau, kad apsvarstytume žvelgdami į Jėzų. Jei alkanuosius būtų buvę galima pamaitinti tiesiog parūpinus duonos, o ligonius išgydyti veiksmingais vaistais – ar jo tarnystė būtų nustojusi atskleisti Tėvą?
Ar tikrai sakytume jam: „Šiems žmonėms buvo padėta, bet tu mums nedavei jokio ženklo“?
Galbūt mūsų atsakymas atskleidžia tai, ką visą laiką tikėjomės išvysti Dieve.