Kai Jėzus sako: „Melsdamiesi nedaugžodžiaukite kaip pagonys; jie mano, kad bus išklausyti dėl daugybės žodžių“, – raktinis žodis yra *battalogeō*. Šis žodis skamba tarsi mikčiojimo parodija: žmogus bando kažką pasakyti, bando vėl, prideda daugiau žodžių, tačiau niekur nenueina. Tai ne šiaip įspėjimas vengti kartoti tą pačią frazę. Tai įspėjimas saugotis, kad malda nevirstų savotišku žodiniu sutrikimu, kai žmogus vis beria garsus, įsivaizduodamas, jog kažkur tarp jų pagaliau atsiras pakankamai galios priversti Dievą – ar kokią nors tariamą dievybę – veikti.
Tikroji problema nėra mechaninis kartojimas. Tikroji problema – tai mintis, jog malda yra įrankis rezultatui pasiekti, kurio kitu atveju nebūtų gauta. Ši mintis gali slypėti vienoje maldoje, tūkstantyje maldų, Rožinio maldoje, „Tėve mūsų“ maldoje ar viename vieninteliame desperatiškame sakinyje, ištartame per visą gyvenimą. Žmogus gali sukalbėti tik vieną maldą ir vis tiek savo viduje paversti ją pagonišku mikčiojimu: „Štai ši – rimta. Štai ši – galinga. Ji pagaliau turi priversti Dievą duoti man tai, ko reikia.“ Tokioje maldoje gali nebūti nė vienos pasikartojančios frazės, tačiau ji jau priklauso tai pačiai klaidingai sistemai kaip ir daugybiniai pagonių šauksmai.
Nėra jokio objektyvaus skirtumo tarp žmogaus, kuris meldėsi visą gyvenimą, žmogaus, kuris tūkstantį kartų meldėsi dėl to paties dalyko, ir žmogaus, kuris niekada nesimeldė. Dievas žino, ko žmogui reikia. Jis duoda tai, ką duoda, nepriklausomai nuo to, ar Jo buvo prašoma vieną kartą, ar nuolat, ar niekada. Jokia malda nesuteikia žmogui pranašumo prieš kitą žmogų gaunant tai, ką Dievas jau yra nusprendęs duoti. Malda Dievui nieko nepraneša. Ji Jo neįtikina. Ji Jo nespaudžia. Žmogiškųjų žodžių jėga, gausa, grožis, desperacija ar tariamas šventumas nepakeičia Dievo nenoro į norą.
Štai kodėl minties apie „galingą maldą“ privaloma visiškai atsisakyti. Nėra tokios „auksinės“ maldos, kuri, ištarta tinkamu metu ir su pakankamu atsidavimu, pagaliau atvertų duris, kitu atveju likusias uždaras. Nėra jokio ypatingo žodinio veiksmo, leidžiančio iš Dievo gauti daugiau. Pats tokios maldos ieškojimas jau yra grįžimas į pagonybę. Jis traktuoja Dievą taip, tarsi Jis būtų tolimas, neryžtingas, neatidus ar nenorintis padėti, o žmogus privalėtų atrasti tinkamą formulę, pakankamą kiekį ar emocinį spaudimą, kad priverstų Jį atsakyti.
Todėl pasikartojanti malda gali atlikti gerą ir net būtiną vaidmenį – būtent todėl, kad ji paneigia mitą apie vieną vienintelę lemiamą maldą. Tūkstančius kartų kartojant maldą, sunku išlaikyti iliuziją, jog būtent šis konkretus jos atlikimas yra tas stebuklingasis. Ji išvaduoja iš apsėdimo siekti dvasinių laimėjimų. Ji moko žmogų, kad malda nėra sandoris ir kad niekas nepriklauso nuo gebėjimo pasiekti reikiamą emocinį intensyvumą. Žmogus sugrįžta vėl ir vėl ne todėl, kad tikėtų, jog kitas pakartojimas pagaliau privers Dievą veikti, o todėl, kad jis lieka su Dievu net ir tada, kai niekas akivaizdžiai nesikeičia.
Tai – tikroji priešingybė mikčiojimui. Mikčiojimas maldoje nėra pats kartojimas; tai nerami kalba, kylanti iš nepasitikėjimo. Tai nerimastingas bandymas padidinti savo šansus. Tai vidinė mintis: „Galbūt prašiau nepakankamai. Galbūt nebuvau pakankamai dramatiškas. Galbūt šis dievas atsilieps, jei pridėsiu daugiau žodžių. Galbūt turiu varžytis su kitais, bandydamas jį įtikinti.“ Tokia malda tampa vis įtemptesnė, nes jos vienintelis tikslas – pasiekti norimą rezultatą. Kai rezultatas neateina, žodžių daugėja. Malda netampa gilesnė – ji tampa vis karštligiškesnė.
Pagoniškoji sistema negali ištrūkti iš šio rato, nes ji prasideda nuo vienintelio tikrojo Dievo atmetimo. Kai žmogus nusprendžia, kad Dievas nepasielgė taip, kaip jis norėjo, jis ima ieškoti tariamai geresnio dievo – tokio, kuris suteiktų norimą rezultatą: galbūt kitų sąskaita, galbūt mainais už pakankamą kiekį pagyrų, maldų, aukų ar žodinio įkyrumo. Tuomet malda virsta varžybomis ir įtikinėjimu. „O Baale, išgirsk mane. O Baale, išgirsk mane.“ Žodžių daugėja, nes tikima, kad dievas yra arba išvykęs, arba neatidus, arba silpnas, arba nepakankamai įtikintas. Būtent tokį dvasinį skambesį Jėzus ir smerkia: ne kartojamos frazės garsą, o žmogaus, desperatiškai bandančio priversti dievą išgirsti, balsą.
„Tėve mūsų“ yra tobulas maldos pavyzdys būtent todėl, kad ji nėra „galinga“ malda įprasta prasme. Ji nemoko žmogaus, kaip iš Dievo gauti daugiau. Ji tinkamai pastato žmogų Dievo akivaizdoje. Žodžiai „Tėve mūsų“ įtvirtina priklausomybę Dievui. „Teateinie Tavo karalystė, teesie Tavo valia“ panaikina bandymą primesti savo valią. „Atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“ skatina žmogų pačiam įgyvendinti tai, ko jis prašo iš Dievo. „Neleisk mums pulti į pagundą“ – tai nuolankumo išraiška: net dvasinis pakilimas nelaikomas nuosavybe, kuria galima pasikliauti. Net ir prašymas „kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien“ nėra vien laikino fizinio išlikimo reikalavimas, o atsigręžimas į tikrąją duoną, be kurios joks gyvenimas negali išlikti.
Ši malda veikia ne todėl, kad ja sėkmingai ko nors prašoma. Ji veikia, nes formuoja žmogų taip, kad jis išliktų su Dievu. Ji moko priėmimo be pasyvumo, pasitikėjimo be prievartos ir artumo be derybų. Žmogus gali ją kalbėti kartą ar tūkstantį kartų – skaičius neturi įtakos tam, ką Dievas suteiks. Tačiau kartojimas gali išvaduoti žmogų iš klaidingo įsitikinimo, jog malda yra įrankis rezultatams pasiekti.
Štai kodėl dera melstis ypač tada, kai atrodo, jog Dievas mus pamiršo. Ne todėl, kad malda Jam primintų, ir ne todėl, kad nuolatinis prašymas galiausiai padidintų sėkmės tikimybę. Jis nėra mūsų pamiršęs. Esmė ne ta, kad priverstume Dievą likti su mumis. Jis jau yra su mumis – net ir tada, kai patys kabome ant kryžiaus. Svarbiausia, kad mes patys liktume su Juo.
Todėl ir Rožinis gali tapti tikra malda, jei kalbamas tokia dvasia. Tai nėra būdas priversti dangų ką nors duoti. Tai nuolatinis buvimas, prisiminimas, savo valios derinimas su Dievo valia ir atsisakymas atsitraukti nuo Dievo vien todėl, kad dar nematyti apčiuopiamo rezultato. Jį galima kalbėti ramiai, kartojant žodžius – netgi kaip mantrą; ne todėl, kad kartojimas suteiktų maldai ypatingos galios, o todėl, kad jis išvaduoja maldą nuo iliuzijos, jog tai – kažkoks „rezultatą duodantis veiksmas“. Taip išsklaidoma fantazija, esą kur nors egzistuoja tokia itin intensyvi malda, kuri gali valdyti tikrovę.
Tikintis žmogus meldžiasi ne tam, kad priverstų Dievą daryti tai, ko Jis šiaip nedarytų. Jis meldžiasi, nes Dievas jau yra šalia. Jis meldžiasi ne tam, kad įgytų pranašumą, o tam, kad išliktų tiesoje. Jis meldžiasi ne tam, kad būtų išgirstas, o todėl, kad jau žino esąs išgirstas.