Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad Jėzus pats sau prieštarauja dėl maldos. Viena vertus, jis perspėja savo pasekėjus nesekti pagonimis, kurie tiki, kad bus išklausyti dėl savo žodžių gausos. Kita vertus, jis nuolat ragina būti atkakliems maldoje. Šios tariamos įtampos rezultatas buvo pražūtingas: krikščionys perėmė tą pačią praktiką, kurią Jėzus atmetė, pateisindami ją apeliuodami į jo raginimą būti atkakliems. Malda tapo skaičių žaidimu – daugiau žodžių, daugiau pakartojimų, daugiau intensyvumo – o jos esmė tyliai išnyko.
Šios įtampos sprendimas slypi ne tame, kiek meldžiamės, o tame, ko meldžiamės.
Jėzus neatmeta atkaklumo kaip tokio; jis atmeta pagonišką atkaklumą, atkaklumą, kuriuo siekiama užsitikrinti greitai gendančias gėrybes, dieviškąsias malones ar moralinį pranašumą. Viešpaties malda yra raktas, atveriantis šį skirtumą, nes ji nepanaši į jokią pagonišką maldą – ne savo trumpumu, o turiniu. Kiekviena eilutė nukreipia troškimą nuo to, kas patrauklu, valgoma, įspūdinga ar išmatuojama, link to, kas palaiko, yra sunku ir atlieka vidinę transformaciją.
Kai Jėzus moko mus prašyti „kasdienės duonos“, jis nekviečia nerimauti dėl kalorijų ar kulinarinių malonumų. Kitur jis įvardija visiškai kitokią duoną – duoną, kuri gaunama vykdant Dievo valią. Mes jau matėme jį gyvenantį su šia duona. Dykumoje jis nieko nevalgė keturiasdešimt dienų. Kaimuose jis alino save aptarnaudamas minias, apleisdamas savo kūno poreikius. Ši duona yra tikras maistas, tačiau iš žemiškos perspektyvos ji yra karti, beskonė ir nepageidaujama. Ji palaiko amžiną gyvybę, bet ne komfortą.
Tai duona, už kurią turėtume melstis – ir būtent šią duoną mes tyliai pakeičiame kažkuo kitu. Mes perinterpretuojame maldą taip, kad ji atitiktų mūsų apetitus. Mes meldžiamės už gendantį kepalą, o ne tą, kuris išties palaiko mūsų gyvastį. Dievas žino, kad mums reikia fizinio maisto, lygiai taip pat, kaip jis žino, kad mums reikia pastogės ir poilsio. Tačiau Jėzus siekai iš mūsų išgauti, ar mes patys žinome, ko mums iš tikrųjų reikia.
Tas pats iškraipymas pasireiškia ir tame, kaip žmonės meldžia gailestingumo. Pagonys ir krikščionys dažnai varžosi aukojimais, maldavimais, savęs alinimu – tikėdami, kad gailestingumas išgaunamas intensyvumu. Tačiau Viešpaties malda subalansuoja gailestingumo prašymą su suteikto gailestingumo pareiškimu. „Atleisk mums, kaip ir mes atleidžiame.“ Kelias yra simetriškas. Gailestingumas neužtikrinamas vien maldavimu, bet tampant gailestingam. Pagoniška malda sugriauna šią pusiausvyrą ir prašo tik gauti, o niekada tapti.
Paskutinis prašymas turbūt pats nepatogiausias: prašymas apsaugoti save nuo dvasinės didybės, kurios negalime panešti. „Nevesk mūsų į pagundą“ yra ne tik apie moralinę nesėkmę; tai apie pagundą teisti ir lyginti save su kitais. Jėzus tai iliustruoja fariziejaus ir muitininko scenoje: vienas giriasi dvasiškai, kitas stovi per atstumą. Pagoniškas religingumas – senovinis ar modernus – visada linksta į konkurenciją. Kas daugiau meldėsi? Kas daugiau pasninkavo? Kas daugiau aukojo? Kas yra arčiau Dievo?
Šias lenktynes skatina nesuprastas atkaklumas.
Paprasta analogija gerai atskleidžia šią problemą. Dievas yra tarsi motina, nuėjusi į prekybos centrą. Ji jau žino, kas jums naudinga ir ką jūs manote esant naudinga – ir ji ketina atnešti ir viena, ir kita. Tačiau užuot ja pasitikėję, jūs ją užbombarduojate žinutėmis: cukrus, saldainiai, cukrus, saldainiai, vėl ir vėl. Jūs nė karto neprašote maisto, kurio nemėgstate, bet žinote, kad jis naudingas jūsų sveikatai. Garsiai tvirtinate norintys tik to, kas jums pakenks, ir tylite apie tai, kas jus palaikys.
Dievas žino, kad mums reikia greitai gendančios duonos. Bet tai, kas jam iš tikrųjų patiktų, yra išgirsti mus prašant – laisvai ir sąmoningai – ir geresnio maisto.
Štai ką Jėzus turi omenyje kalbėdamas apie atkaklumą. Ne begalinį žodžių kartojimą ir tikrai ne mechanišką Viešpaties maldos kartojimą tūkstančius kartų, bet nuolatinį susitelkimą į jos esmę. Nuolat melstis už tuos pačius sunkius dalykus: duoną, kuri mums "karti" burnoje, gailestingumą, kuris mus įpareigoja, nuolankumą, kuris suvaržo mūsų dvasinį pasididžiavimą.
Šis atkaklumas yra sunkus. Jis prieštarauja instinktui. Tai ugdo troškimą, o ne jį tenkina. Tačiau būtent šis atkaklumas keičia žmogų iš vidaus. Viešpaties malda nėra užkeikimas, kurį reikia kartoti; tai modelis, kurį reikia atkakliai įsisavinti, kol jis įsiskverbs į kraują.
Melstis taip, kaip moko Jėzus, nereiškia melstis daugiau – tai melstis tikriau.