Žmonės visada norėjo tikėti, kad prasmė gali tiesiogiai paveikti realybę. Instinktyviai jaučiame, kad mūsų norai, žodžiai, požiūris ar vidinės būsenos kažkaip turi paveikti objektyvius mus supančius įvykius. Kai po pasigyrimo, prakeiksmo ar neapgalvoto troškimo nutinka kažkas tragiško, mes iš karto susiejame abu. Įsivaizduojame, kad patį įvykį moraliai suformavo tai, kas buvo prieš jį. Vis dėlto šis instinktas, kad ir koks galingas jis būtų, remiasi gilia painiava.
Puiki šios painiavos iliustracija yra W. W. Jacobso romane „Beždžionės letena“. Apsakyme ponas Vaitas trokšta dviejų šimtų svarų sterlingų. Netrukus po to jo sūnus Herbertas žūsta gamyklos avarijoje, o šeima gauna būtent tokią sumą kaip kompensaciją. Natūrali skaitytojo reakcija yra daryti išvadą, kad noras sukėlė mirtį. Tėvas troško pinigų, o realybė išsikreipė siaubinga ironija, kad juos suteiktų.
Gilesnė problema yra žmogaus polinkis projektuoti metafizinę prasmę tiesiai į objektyvius įvykius. Mes instinktyviai sutapimą paverčiame priežastingumu, o tada jį moralizuojame. Įsivaizduojame, kad pati realybė reaguoja į mūsų norus, baudžia mūsų aroganciją arba keičiasi pagal simbolines reikšmes, kurias suteikiame daiktams.
Tačiau objektyvi realybė paprastai taip neveikia.
Tikrasis „Beždžionės letenos“ siaubas dažnai yra neteisingai suprantamas. Dauguma skaitytojų sutelkia dėmesį į patį antgamtinį mechanizmą. Tėvas trokšta pinigų, sūnus miršta, ateina kompensacija, ir išvada atrodo akivaizdi: noras sukėlė tragediją. Tada istorija supaprastinama iki paprastos moralinės pamokos apie tai, kad reikia būti atsargiems dėl to, ko trokšti.
Tačiau toks skaitymas visiškai nepastebi gilesnio istorijos genialumo.
Tikrasis siaubas yra tas, kad tėvas niekada nenustoja bandyti taisyti realybės savo valia. Istorija iš esmės nėra apie magišką priežastingumą. Ji yra apie destruktyvų žmogaus savarankiškumą, kai žmogus nenori atsisakyti savo kontrolės.
Šis skirtumas pakeičia visą pasakojimo prasmę.
Sūnaus mirties nereikia suprasti kaip metafizinės bausmės už norą. Nelaimingas atsitikimas priklauso objektyviai realybės tvarkai. Mašinos sugenda. Kūnai miršta. Įvyksta tragedijos. Tėvo tuščias noras gauti du šimtus svarų sterlingų mistiškai nepasiekė fabriko ir nenužudė jo sūnaus. Objektyvus įvykis lieka objektyviai sukeltas.
Svarbu ne tai, kad noras galimai pakeitė realybę, o tai, kad įvykis atskleidė tėvą.
Iš pradžių patį norą dar galima pateisinti. Jis atrodo nekenksmingas, galbūt kvailas, bet suprantamas. Žmonės nuolat fantazuoja apie lengvesnį gyvenimą, staigius turtus ar laimingus likimo posūkius. Pirmasis noras dar neatskleidžia visos problemos gelmės.
Tikroji tragedija prasideda vėliau.
Kai tėvas pamato siaubingą savo noro ir kompensacijos pinigų sutapimą, jis turėtų atsitraukti nuo viso šio reikalo. Jis turėtų mesti beždžionės leteną į ugnį ir atsisakyti iliuzijos, kad gali derėtis su likimu, manipuliuoti realybe ar pataisyti kančią toliau įdedant savo valios pastangų.
Tačiau jis elgiasi priešingai.
Jis toliau su tuo užsiima.
Tai yra istorijos lūžio taškas. Tėvas patenka į lemtingą savarankiškumo spiralę – begalinį žmogaus instinktą „pataisyti“ tai, kas jau sulaužyta, naudojant dar daugiau jėgos, daugiau kontrolės, daugiau įsikišimo ir dar daugiau desperatiškų bandymų valdyti.
Antrasis noras tai puikiai atskleidžia. Miręs sūnus yra norimas sugražinti atgal bet kokia kaina.
Šiuo metu tėvo būklė atsiskleidžia daug giliau nei pirminiame pinigų troškime. Problema nebėra godumas ar kvailumas. Problema tampa atsisakymas priimti pačią realybę. Mirtis nebėra tai, dėl ko reikia gedėti Dievo akivaizdoje, o problema, kurią reikia išspręsti asmeninėmis pastangomis. Užuot pasidavęs, tėvas padvigubina savo jėgas.
Ir istorija ritasi žemyn lygiai taip pat, kaip visada daro žmogaus savarankiškumas.
Paskutinis noras užbaigia apreiškimą. Norėdamas „pataisyti“ ankstesnių norų sukeltą katastrofą, tėvas iš esmės vėl nori, kad jo sūnus išnyktų. Aiškiai išryškėja siaubinga užuomina: vyras, kuris kadaise troško tik pinigų, dabar pasiekė tašką, kai yra pasirengęs ištrinti savo sūnų, kad atkurtų tvarką.
Tai yra tikrasis istorijos atskleidimas.
Ne tai, kad norai magiškai žudo žmones, bet tai, kad žmonės, įstrigę realybės taisymo savo jėgomis manija, palaipsniui atskleidžia siaubingą gelmę kuo jie gali patapti.
Kiekvienas bandymas ištaisyti situaciją daro daugiau žalos. Kiekviena intervencija didina niokojimą. Kiekvienos pastangos atgauti kontrolę gilina netektį.
Tai yra trintis.
Žmogaus pasitikėjimas savimi sukuria trintį, nes žmogus be galo priešinasi realybei, bandydamas priversti ją suderinti su asmeniniu troškimu, baime, gėda ar apgailestavimu. Kuo daugiau jėgos taikoma, tuo daugiau karščio išsiskiria. Ir galiausiai visa sistema sudega.
Štai kodėl ši istorija taip giliai rezonuoja dvasiniu lygmeniu. Ji atspindi pačią žmogaus būklę.
Žmonės dažnai įsivaizduoja pragarą pirmiausia kaip bausmės ar gailesčio vietą, bet galbūt gilesnis siaubas slypi visai kas kita: begalinis bergždžias savęs taisymas. Nesibaigiantys bandymai atitaisyti niokojimą ta pačia savarankiška valia, kuri iš pradžių sukėlė niokojimą.
Pasmerkta siela nenustoja stengtis. Ji nepasiduoda. Ji nepasitiki. Ji ir toliau bando viską kontroliuoti, pateisinti, taisyti, pertvarkyti ir pataisyti savo izoliuota galia – amžinai kurdama vis daugiau griovimo.
Štai kodėl Gehena yra toks galingas įvaizdis. Gehenos reikšmė nėra vien ugnis. Žmonės dažnai ją paverčia begalinio deginimo simboliu, tačiau gilesnė simbolika slypi tame, kas iš tikrųjų buvo Gehena: sąvartynas, nenutrūkstamo atliekų vartojimo vieta, kur nuolat atkeliaudavo šiukšlės, o ugnis jas nuolat prarydavo. Ugnis niekada neišsprendė problemos. Ji tik apdorojo nesibaigiantį artėjantį griuvimą.
Tai beprasmybės įvaizdis.
Žmogaus savarankiškumas veikia taip pat. Žmogus nuolat kuria dvasines atliekas per nesibaigiančius bandymus save išgelbėti, taisytis, pateisinti ir suvaldyti. Ugnis tęsiasi, nes šiukšlės niekada nenustoja ateiti.
Štai kodėl tėvas „Beždžionės letenoje“ tampa tokia tragiška figūra. Jis negali sustoti. Kiekvienas bandymas atgauti kontrolę tik dar aiškiau parodo, kad jis iš pradžių niekada nebuvo tinkamas kontroliuoti realybę.
Ir tai turbūt yra giliausia teologinė pamoka, paslėpta šioje istorijoje: problema pirmiausia yra ne ta, kad žmonės yra silpni. Problema yra ta, kad žmonės nuolat bando užimti vietą, kuri priklauso tik Dievui.
Iš tiesų išmintingas atsakas po sūnaus mirties nebūtų buvęs dar vienas noras. Tai būtų buvęs pasidavimas Dievo valiai.
Ne pasyvi neviltis, o paties kūrinio statuso priėmimas – pripažinimas, kad realybė nėra mūsų, kad ją galėtume tobulinti valios jėga.
Todėl „Beždžionės letena“ iš tikrųjų nėra istorija apie prakeiktus norus. Tai istorija apie nepakeliamą trintį, kylančią, kai žmonės nenustoja laikytis kontrolės iliuzijos.
Ir ta trintis, nekontroliuojama, taip įkaitina, kad virsta pragaru.