Yra skirtumas tarp įvykių ir jų prasmės. Įvykiai pasaulyje klostosi pagal priežastis. Jie įvyksta taip, kaip ir turi įvykti. Tačiau prasmė nėra akivaizdi, integruota tuose įvykiuose. Prasmė priklauso kitam mūsų patirties matmeniui – matmeniui, kuriame mes suvokiame, interpretuojame ir kuriame gyvename.
Nesugebėjimas atskirti šių dviejų sluoksnių veda prie painiavos tiek gyvenime, tiek teologijoje. Mes žiūrime į įvykius ir bandome juos skaityti taip, tarsi jie neštų tiesiogines žinutes: tai įvyko dėl nuodėmės, anas įvyko kaip atlygis, o kitas – kaip bausmė. Tačiau pasaulis taip neatrodo. Ta pati saulė teka virš teisiųjų ir neteisiųjų. Liga smogia ir pamaldiems, ir abejingiesiems. Mirtis ateina nepaisant tikėjimo ar elgesio. Šia objektyvia prasme įvykiai yra abejingi. Jie neužkoduoja moralinių nuosprendžių. Jie tiesiog įvyksta.
Ir vis dėlto tuo pačiu metu mes negyvename beprasmiškame pasaulyje. Priešingai. Viskas, su kuo susiduriame, įgauna prasmę. Mes interpretuojame, apmąstome, semiamės tikslo, įspėjimo, vilties ir transformacijos. Vienas įvykis gali turėti begalę reikšmės sluoksnių, priklausomai nuo to, kaip jis suprantamas. Kylanti saulė gali būti vertinama kaip gailestingumas, kaip galimybė, kaip abejingumas arba kaip atidėtas sprendimas. Pats įvykis šių reikšmių nevaržo.
Tai nėra prieštaravimas. Tai dviejų realybių sambūvis:
- Objektyvi realybė, valdoma priežastingumo ir palaikoma nepriklausomai nuo mūsų interpretacijos
- Prasminga realybė, kurioje viskas gali tapti reikšminga, transformuojanti ir teologiškai turtinga
Paprastai šios dvi realybės lieka atskiros. Tai, ką galvojame ar tikime, nekeičia to, kas vyksta. Ir tai, kas vyksta, nenurodo, ką tai turi reikšti. Negalime melstis, kad saulė patekėtų, nei interpretuoti, kad ji sustotų. Panašiai joks įvykis mums neprimeta vienos prasmės. Mes gyvename tarp šių sluoksnių, naviguodami abiejuose.
Šis atskyrimas išlieka – kol nepasiekiame Jėzaus Kristaus asmens.
Nukryžiavimas: įvykis be vidinės prasmės
Nukryžiavimas, objektyviai vertinant, yra kaip ir bet kuris kitas įvykis. Jis vyksta per politinę įtampą, žmonių sprendimus, fizines kančias ir mirtį. Jis yra realus, priežastinis ir negrįžtamas savo kontekste. Niekas apie patį įvykį, paimtą atskirai, neteigia: „Tai yra išganymas“ arba „Tai nugali mirtį“. Šia prasme jis nesiskiria nuo jokių kitų egzekucijų istorijoje.
Jei liksime objektyvios realybės lygmenyje, nukryžiavimas yra tiesiog tai, kas įvyko.
Tačiau istorija tuo nesibaigia.
Neišgalvota prasmė
Prasmės srityje nukryžiavimas tampa kažkuo visiškai kitu. Jis suprantamas kaip mirties pralaimėjimas, egzistencijos lūžio taškas, vieta, kur gyvenimas atsiranda per tai, kas atrodo kaip visiškas praradimas. Ši prasmė nėra patogi interpretacija, uždėta ant įvykio po fakto. Teigiama, kad ji yra tikroji prasmė – ne viena iš daugelio, o ta, kuri atitinka tikrovę giliausiame lygmenyje.
Tai įveda esminę mintį: ne visos prasmės yra vienodos. Galimos daug interpretacijų, bet tik kai kurios – o gal tik viena – yra teisingos ta prasme, kad jos atitinka pačią realybės struktūrą.
Šiuo atveju prasmės nesukuria žmonės. Ji yra atpažįstama. Ir jos šaltinis yra Logosas (Dievo Žodis).
Logosas ir Tėvas: prasmė ir būtis
Krikščioniškoje mintyje Logos – Žodis – yra prasmės, tiesos ir suprantamumo principas. Tėvas yra būties šaltinis, tas, kuris palaiko ir sukuria viską. Tai ne konkuruojančios sritys, o skirtingi realybės aspektai.
- Tėvas valdo tai, kas yra
- Logos atskleidžia, ką tai reiškia
Įprastame gyvenime šie du dalykai išlieka skirtingi. Įvykiai vyksta nepriklausomai nuo to, ar juos suprantame. Prasmė atsiskleidžia mūsų sąmonėje nekeisdama pasaulio priežastinės struktūros.
Tačiau Kristuje šie du dalykai nėra atskirti.
Vienybė, kuri viską keičia
Jėzuje Kristuje Logos yra tobulai suderintas su Tėvu. Nėra jokio skirtumo tarp prasmės ir būties. Tai, kas tiesa, yra tai, kas tikra, o tai, kas tikra, išreiškia tai, kas tiesa.
Ši vienybė tampa visą lemianti Prisikėlime.
Jei Prisikėlimas būtų tik kūno atgaivinimas, jis liktų objektyviame lygmenyje. Tai būtų nepaprastas įvykis, bet vis tiek valdomas priežastingumo – kažkas, ką iš principo būtų galima paaiškinti kaip fizinį įvykį.
Tačiau Evangelijų pasakojimai rodo kai ką radikalesnio. Prisikėlimas nėra tiesiog mirties apvertimas toje pačioje priežastingumo grandinėje. Tai perėjimas už jos ribų. Mirtis nėra anuliuojama, bet jos galutinumas įveikiamas tokiu būdu, kuris netelpa į pradinę įvykių struktūrą. Kitaip tariant, prisikėlusio Jėzaus Kristaus gyvenime mirties niekada nebuvo.
Tai galima apibūdinti kaip savotišką ontologinį perkėlimą. Mirusysis nėra tik atkuriamas; jis egzistuoja tokiu būdu, kuris peržengia pradinę priežastingumo tvarką.
Kai prasmė suvokiama
Taigi, kas įvyko?
Nukryžiavimas, kaip įvykis, nesuteikia savo prasmės. Tačiau tikroji nukryžiavimo prasmė – jo tapatumas kaip mirties nugalėjimas – nelieka interpretacijos ribose. Kadangi Jėzus Kristus, kaip įsikūnijęs Logos, ir Tėvas yra tobulai viena, ši prasmė ne tik žinoma, bet ir suvokiama.
Tai nereiškia, kad prasmė, kaip žmogaus veikla, iškreipia realybę. Tai taip pat nereiškia, kad tikėjimas ar interpretacija turi priežastinę galią. Greičiau:
Kai Logos priklausanti prasmė yra tobulai suderinta su Tėvo valia, ji tampa realybe.
Prisikėlimas yra jų vienybės išraiška.
Kodėl tai nėra apibendrinama
Ši sistema išvengia dažno nesusipratimo. Ji nereiškia, kad žmonės gali pakeisti realybę rasdami teisingą interpretaciją arba kad stiprus įsitikinimas gali pakeisti rezultatus. Įprastame gyvenime atskyrimas išlieka. Objektyvūs įvykiai vyksta nepriklausomai nuo mūsų prasmės supratimo.
Net tikėjimo, maldos ar atsidavimo veiksmai neveikia kaip įrankiai priežastingumui manipuliuoti. Jie priklauso prasmės ir suderinamumo, o ne kontrolės sričiai.
Tai, kas vyksta Kristuje, yra unikalu. Tai ne metodas, o būsena – būsena, kurioje skirtumas tarp prasmės ir realybės nebegalioja.
Gyvenimas tarp dviejų realybių
Mes liekame pasaulyje, kuriame įvykiai tiesiogiai neatskleidžia savo prasmės. Mes interpretuojame, ieškome ir derinamės kiek įmanoma geriau. Prasmė yra labai svarbi – ji formuoja, kaip gyvename, kaip reaguojame ir kaip suprantame egzistenciją. Tačiau ji pati savaime nekeičia to, kas vyksta.
Prisikėlimas yra išimtis – ne todėl, kad jis savavališkai laužo taisykles, bet todėl, kad atskleidžia akimirką, kai pačios taisyklės yra peržengiamos diebiškosios vienybės.
Išvada
Įvykiai, paimti atskirai, objektyviai neturi prasmės. Jie nepasako mums, ką jie reiškia. Vis dėlto jie yra atviri, kad jiems pritaikytumėm prasmę. Dažniausiai prasmė ir realybė išlieka atskiros. Mes gyvename abiejuose, bet negalime priversti vieno į kitą.
Tačiau Kristuje šis atskyrimas išnyksta. Prasmė ir būtis tampa viena. Ir toje vienybėje tai, kas tiesa, nebėra tik suprantama – tai tampa tikra.
Prisikėlimas nėra interpretacijos rezultatas. Tai įvyksta, kai nebėra jokio skirtumo tarp to, ką kažkas reiškia, ir to, kas tai yra.