„Auksinio veršio“ epizodas beveik visuotinai neteisingai interpretuojamas. Jis traktuojamas kaip primityvus atkrytis į pagonybę, grubus momentas, kai išsigandę žmonės iškeitė tikrąjį Dievą į gyvūno formos stabą. Taip skaitant, istorija tampa lengva – ir paviršutiniška. Ji taip pat tampa vieta, kur skaitytojai mano, kad Senasis Testamentas ir Koranas susiduria.
Tačiau jei sulėtinsime tempą ir skaitysime atidžiau, išryškės kažkas daug nerimą keliančio. „Auksinis veršis“ nėra apie aukso garbinimą. Tai apie aukso atsisakymą ir bandymą užvaldyti Dievą per teisumą, auką ir religinį skubumą. Kai tai suprantame, tariami Išėjimo knygos ir Korano prieštaravimai iš esmės išnyksta.
1. Už veiksmo slypintis siaubas
Izraelio žmonės nėra nuobodūs, maištingi ar nostalgiški Egiptui. Jie yra išsigandę.
Mozė, jų išlaisvintojas ir tarpininkas, dingo kalne. Jie mano, kad jis miręs. O jei Mozės nebėra, galbūt išnyko ir kanalas tarp dangaus ir žemės. Baimė yra ne tik fizinis išlikimas dykumoje; tai dvasinis išnykimas.
Jie pasiruošę padaryti bet ką.
Šis kontekstas yra esminis. Neviltis sukuria kraštutinumus, o ne atsitiktines nuodėmes.
2. Neįsivaizduojama auka: aukojamas auksas
Dabar ateina detalė, pro kurią šiuolaikiniai skaitytojai praslysta per greitai.
Žmonės noriai atiduoda savo auksą.
Auksas nėra neutrali medžiaga. Per visą istoriją jis buvo pats atkakliausias Dievo konkurentas – saugumas, galia, statusas, ateitis, kontrolė. Žmonės dėl jo išduoda šeimas, tautas, sielas. Jėzaus perspėjimai apie Mamoną tik patvirtina, kaip giliai ši tiesa glūdi.
Vis dėlto čia, Aarono įsakymu, žmonės jos atsisako.
Tai ne godumas. Tai ne prisirišimas. Tai atsižadėjimas.
Tą akimirką Aaronas pasiekia kažką beveik negirdėto: masinį, savanorišką Mamonos atsisakymą.
Jei istorija būtų apie pinigų stabmeldystę, ji čia ir baigtųsi. Bet ji nesibaigia – nes auksas niekada nebuvo tikrasis stabas.
3. Nesuprastas Aarono vaidmuo
Aaronas paprastai vaizduojamas kaip:
- silpnas lyderis, kuris pasiduoda spaudimui (Išėjimo knyga), arba
- nekaltas pranašas, sabotuojamas kitų (Koranas).
Abi interpretacijos nepastebi gilesnės įvykio logikos.
Aaronas nekviečia žmonių garbinti aukso. Jis visiškai pašalina auksą iš lygties.
Tai, kas vyksta toliau, nėra atkrytis į materializmą, o kažkas daug pavojingesnio: savo aukos garbinimas.
Atėmus Mamoną, žmonėms lieka tik jų darbai, jų skubumas, jų teisumas ir jų reikalavimas, kad Dievas atsilieptų dabar, tuoj pat.
Aaronas nesukuria stabo. Jis sukuria sąlygas, kuriomis žmonės atskleidžia, ką jie iš tikrųjų garbina.
Ir tai, ką jie garbina, yra nebe turtas, o svertas.
4. Veršys kaip veidrodis, o ne dievybė
Auksinis veršys nėra konkuruojantis dievas, importuotas iš Egipto. Išėjimo knygoje jis aiškiai susietas su Dievu, kuris juos išlaisvino. Tai yra reprezentacija, o ne pakaitalas.
Tai yra raktas.
Veršelis yra fizinė teologinės prielaidos išraiška:
„Kadangi paaukojome viską, Dievas dabar turi būti čia, matomas ir kontroliuojamas.“
Žmonės nesako: „Mes atmetame Dievą.“ Jie sako: „Mes sukursime Dievą.“ Štai kodėl rezultatas yra groteskiškas. Negalima sukurti gyvojo Dievo iš žmogaus teisumo. Vietoj to gaunamas pakaitalas – kažkas, kas atrodo religingai, skamba religingai ir jaučiasi galingai, bet ontologiškai tuščia.
Jie bandė sugriebti Dievą už Jo drabužių. Galiausiai jie šoko aplink savo paties projekciją.
5. Tikroji Širko (asocijavimo kitų su Dievu) prasmė
Čia Korane esanti Širko sąvoka tampa aštresnė, o ne švelnesnė.
Širkas – tai ne tik lenkimasis statulai.
Tai savęs pavertimas dieviškosios valdžios partneriu. Ne teigiant esąs Dievas, bet prisiimant galią Jį priversti.
„Mes padarėme pakankamai. Dabar Dievas turi veikti.“
Tai pati klastingiausia stabmeldystės forma, nes ji slepiasi atsidavimo, aukojimosi ir moralinio pasitikėjimo viduje.
Auksinis veršis yra Širkas rafinuotiausia forma: žmonės įtraukia savo darbus į Dievo suverenitetą.
6. Teismas kaip demaskavimas, o ne kerštas
Reakcijos griežtumas šokiruoja skaitytojus, nes jie mano, kad nuodėmė yra primityvi.
Taip nėra.
Žmonės bandė sumažinti atstumą, kurį Dievas sąmoningai palaiko. Jie atsisakė laukti. Jie atsisakė tylėti. Jie atsisakė pasitikėti. Taigi Dievas duoda jiems būtent tai, ko nusipelno jų teologija: dievą, kurį galima statyti, tvarkyti, švęsti ir sunaikinti.
Veršys nėra atsitiktinė bausmė. Tai demaskavimas.
7. Mozė ir perkėlimo atsisakymas
Kai Mozė ateina ir maldauja už žmones, nutinka kažkas nepaprasto. Dievas pasiūlo jam pasitraukimą – perkrovimą.
Ištrinkime šią žlugusią kartą. Pradėkime iš naujo tik su Moze. Švaresnė istorija. Geresnė tauta. Šlovingas rezultatas.
Mozė atsisako.
„Jei jiems neatleisi, ištrink mane iš knygos, kurią parašei.“
Tai prasminga tik tuo atveju, jei Mozė supranta, kad Dievas siūlo tai, ką Jis dažnai daro: perkėlimą – naują eilutę, iš naujo nustatytą laiko juostą, išgrynintą tęsinį.
Tačiau Mozė prisiriša prie sulaužytos dabarties. Jis pasirenka kentėti su savo tauta, o ne siekti sėkmės be jos.
Atpirkimas, kaip jis supranta, yra lėtesnis nei pakeitimas, bet teisingesnis.
8. Aaronas, Samiris ir Korano paaiškinimas
Koranas pristato Samirį kaip sąmoningą veršio epizodo kurstytoją. Tai dažnai traktuojama kaip prieštaravimas. Geriau tai skaityti kaip paaiškinimą po demaskavimo.
Pirminėje istorinėje eilutėje Aaronas yra formaliai kaltas, nes demaskavimas reikalauja dalyvavimo. Žmonių širdys atsiskleidžia būtent todėl, kad situacija visiškai išsirutulioja.
Išgrynintoje naujojoje perkeltos istorijos eilutėje atsakomybė yra sukoncentruota. Pamoka jau išmokta. Pranašų linija atkuriama didaktiniam grynumui.
9. Logos, gailestingumas ir keistas dialogas
Pasakojime pyktis, derybos ir grasinimai dažnai priskiriami Dievui. Tačiau logika stringa dėl šios prielaidos.
Paties Gailestingiausiojo nereikia įtikinėti būti gailestingam.
Istorijoje vaizduojamas uolumas – įžeidimas, pasipiktinimas, reikalavimas išskirtinio garbinimo – žymi Logoso, dieviškojo Tėvo garbės gynėjo, kalbančio pirmuoju asmeniu autoritetu dėl pedagoginio poreikio, ženklą.
Mozės prašymas skirtas suminkštinti Logos, o ne Dievą. Jis iš tikro Dievą atkartoja.
Mozės išsakytas gailestingumas nėra pasipriešinimas Dievui – jis rezonuoja su Juo.
10. Išvada: ne prieštaravimas, o anatomija
Skaitant taip, „Auksinis veršis“ nėra istorija apie senovės laikų neišmanėlius.
Tai nuolatinė religinio pavojaus diagnostika.
Kai žmonės atlieka visu šituos žingsnius:
- atsisako Mamonos,
- atlieka radikalią auką,
- laikosi savo teisumo,
- ir reikalauja dieviško paklusnumo,
jie kartoja Sinajaus kalną.
Senasis Testamentas atskleidžia istorinę nesėkmę. Koranas tai išgrynina doktrinoje.
Kartu jie aprašo ne du dievus ir ne dvi istorijas, o vieną įspėjimą:
- Jūs negalite priversti Dievo savo gerais darbais.
- Negalite Jo sukurti iš savo darbų.
- Negalite Jo patobulinti – tik Jo laukti.
Apie tai iš tikrųjų ir buvo ta Auksinio veršio istorija.