1. Vienas Dievas reiškia: nėra jokio alternatyvaus standarto
Teigimas, kad yra vienas Dievas, nereiškia tik to, kad:
Dievas yra geriausias iš geriausių.
Tai reiškia kažką kur kas radikalesnio:
Nėra jokio išorinio ar vidinio standarto, pagal kurį Dievą būtų galima vertinti, tobulinti, optimizuoti ar morališkai gerinti.
Kai tik kas nors pasako:
- „Dievas turėjo pasielgti geriau“ arba
- „Tikrai geras Dievas to neleistų“ arba
- „Leiskite man paaiškinti, kaip iš tikrųjų veikia Dievo gerumas, kad mums tai būtų suprantama“,
jis jau yra įvedęs antrąjį dievą:
- konceptualų dievą,
- įsivaizduojamą moralinį idealą,
- tobulą dieviškumo versiją, prieš kurią Dievas privalo atsiskaityti.
Tai ne visada yra sąmoningas maištas. Dažniausiai tai yra dievobaimingas nerimas, maskuojamas kaip teologija.
Ir būtent todėl paslėptas širkas yra kur kas pavojingesnis už atvirą stabmeldystę.
2. Dvi paslėpto širko formos
Galime išskirti dvi simetrines formas:
A. Gelbėjimo širkas (gynybinis širkas)
Tai atsitinka, kai žmonės skuba gelbėti Dievą nuo kritikos.
Kalbant apie epikūriečių keliamą blogio problemą, jie sako:
- „Blogis iš tikrųjų yra paslėptas gėris“
- „Kančia yra būtina sielos formavimui“
- „Dievas leidžia blogį, nes to reikalauja laisva valia“
- „Ilgalaikėje perspektyvoje tai yra geriausias įmanomas pasaulis“
Problema yra ne tai, kad šie paaiškinimai, vertinami atskirai, būtų neteisingi.
Problema yra tai, ką jie implikuoja:
„Jei Dievas nepatenkina mano moralinių lūkesčių, turiu Jį pataisyti filosofijos pagalba.“
Čia žmogaus protas tampa:
- Dievo gynėju,
- Dievo spaudos sekretoriumi,
- Dievo moralės konsultantu.
Tai yra širkas—nes Dievas dabar turi tave kaip partnerį, kad ir toliau būtų vertas garbinimo.
B. Palyginimo širkas (kaltinamasis širkas)
Antroji forma yra akivaizdesnė, bet struktūriškai identiška.
Žmonės sako:
- „Šis Dievas yra žiaurus“
- „Šis Dievas nėra pakankamai geras“
- „Jei aš būčiau Dievas, būčiau pasielgęs geriau“
Tačiau atkreipkite dėmesį į paslėptą prielaidą:
Jie jau turi galvoje geresnį Dievą.
Negalima kaltinti be palyginimo.
Negalima pasakyti „nepakankamai geras“ be numanomo gerumo idealo.
Tas idealas tampa tikruoju dievu.
Kritikuojamas Dievas tampa tik nesėkmingu kandidatu.
3. Jėzaus atsisakymas varžytis su geresniu Dievu
Pažvelkime į Luko 11:5–13, skaitykime paeiliui, o ne atskirai.
Jėzus ką tik išmokė maldą:
„Tėve… duok mums šiandien mūsų kasdienę duoną.“
Tada jis iškart papasakoja istoriją apie nenorinčius, netobulus žmones, kuriuos vis dėlto galima įtikinti duoti gerų dalykų.
Ir tada jis sako:
„Kuris iš jūsų, tėvai, jei jūsų sūnus paprašytų žuvies, vietoj jos duotų jam gyvatę?“
Dabar atkreipkite dėmesį į tai, ko Jėzus nedaro:
- Jis nepaaiškina kančios
- Jis nepažadina išsilaisvinimo nuo skausmo
- Jis nepakeičia realybės, kaip ją patiria žmonės
Vietoj to, jis priverčia prieiti prie išvados jos aiškiai neišsakydamas.
Jei net morališkai nenuoseklūs žmonės kartais duoda gerų dovanų,
tai Dievas nelaukia moralinio tobulėjimo iš jūsų teologijos.
Jėzus neteigia:
„Dievas yra geresnis, nei jūs manote.“
Jis teigia:
„Jūsų visas palyginimo mechanizmas yra klaidingas.“
4. Mato kontekstas: malda nėra priežastingumo kontrolė
Kai tai skaitome kartu su Mato 6:7–8, įspėjimas tampa aiškus:
„Jie mano, kad bus išklausyti dėl savo daugybės žodžių…
jūsų Tėvas žino, ko jums reikia, dar prieš jums paprašant.“
Tai paneigia giliai įsišaknijusią prielaidą:
Malda nėra svertas.
Paslėptas pareigų vengimas atsiranda, kai malda tampa:
- derybų įrankiu,
- spaudimo priemone,
- būdu pagerinti dieviškus rezultatus.
Tuomet:
- Dievas tampa mechanizmu,
- o garbintojas – jo valdytoju.
Jėzus tai aiškiai atmeta.
Malda yra suderinimas, o ne manipuliacija.
Pasitikėjimas, o ne kontrolė.
Priėmimas, o ne prievarta.
5. Duona, kuri nėra gyvatė
Pabandykime iš naujo interpretuoti „kasdienę duoną“ iš „Tėve mūsų, esantis danguje“ maldos.
Jei duona būtų tik materialus maistas, Jėzaus žodžiai būtų empiriškai neteisingi.
Žmonės išties kenčia.
Vaikai išties badauja.
Tikintieji išties patiria pražūtį.
Jėzus tai žino.
Štai kodėl:
- Jis atsisako paversti akmenis duona,
- Jis sako, kad Tėvas jį jau „pamaitino“,
- Jis kalba apie duoną, kuri išlieka už fizinės priežastingumo ribų.
Duona, kurią Dievas duoda, yra dalyvavimas kitokioje gyvenimo tvarkoje, net ir gyvenant šioje.
Ne pabėgimas nuo kančios—
bet prasmės perkėlimas.
6. Kodėl kančia nepaneigia Dievo gerumo
Žinau, kad mano argumentas tampa labiausiai provokuojantis – ir tuo pačiu metu labiausiai nuoseklus.
Aš nesakau:
„Kančia yra gera.“
Aš sakau:
„Kančia nėra ašis, pagal kurią galima matuoti Dievo gerumą.“
Nes:
- Šis priežastingas pasaulis nėra amžinas
- Ši istorijos konfigūracija nėra galutinė
- Šis pasakojimas neišlieka po prisikėlimo
Teisti Dievą pagal pasaulį, kurį Jis aiškiai paskelbia laikinu, reiškia supainioti bandymų aikštelę su galutiniu tikslu.
Ta klaida sukelia:
- piktumą,
- klaidingus lūkesčius,
- teologinį nerimą,
- ir galiausiai – atsakomybės vengimą.
7. Ką gi tada reikėtų daryti čia?
Jėzus mums duoda blaivų, pagrįstą atsakymą – svarbiausia, nemistišką.
- Prašykite žmonių pagalbos.
- Belskitės į duris.
- Priimkite atmetimą be savęs pasmerkimo.
- Eikite toliau, kai šeimininkai nepatenkina jūsų lūkesčių.
- Mokykitės nuolankumo be pažeminimo.
Dievas nepanaikina šios sistemos, nes pati sistema yra ugdanti.
„Geresnis pasaulis“ panaikintų:
- galimybę duoti iš laisvos valios,
- galimybę atsisakyti,
- moralinio atskleidimo realybę.
Reikalauti geresnio pasaulio – tai, vėlgi, įsivaizduoti geresnį dievą.
8. Išvada
Išreikškime tai vienu teiginiu:
Paslėptas Dievo atmetimas įvyksta tada, kai žmonės bando teisti, tobulinti, gelbėti, manipuliuoti Dievu ar jį morališkai optimizuoti – nesvarbu, ar gindami, ar kaltindami.
Jėzaus mokymas atmeta visus tokius palyginimus ir ragina pasitikėti ne rezultatais, o Dievo unikalia, nepakartojama tikrove.