Pagrindinis diskusijų teiginys
Jėzaus Kristaus (Logoso) „silpnoji vieta“ yra ne pažeidžiamumas ar galios stoka, o savanoriškas susilaikymas nuo laimėjimo, valdžios kaupimo ar titulų demonstravimo, nes jo absoliuti meilė Dievui Tėvui tokius dalykus paverčia antraeiliais arba nereikšmingais. Tai paaiškina neproporcingą Karalystės dosnumą, bendrą valdžią ir radikalų atvirumą Evangelijose.
1-as prieštaravimas: Tai kenkia Kristaus suverenitetui
Prieštaravimas:
Jei Jėzus „pasitraukia į šalį“, atsisako valdžios ir atsisako teigti savo viršenybę, Kristaus suverenitetas susilpnėja. Krikščionybė patvirtina Kristų kaip Karalių, o ne kaip asmenį, kuris atsisako valdžios kitiems.
Atsikirtimas:
Šis prieštaravimas daro prielaidą, kad suverenitetas turi būti nuolat teigiamas, kad išliktų realus.
Tačiau suverenitetas, kuris priklauso nuo nuolatinio savęs teigimo, yra trapus, o ne dieviškas.
Jėzus nepraranda suvereniteto dalydamasis valdžia; jis ją demonstruoja. Tik tas, kuris tikrai turi valdžią, gali sau leisti ją atiduoti nebijodamas prarasti. Logos nenustoja būti Karaliumi leisdamas valdyti kitiems; jis parodo, kad jo karalystė nėra konkurencinga.
Evangelijose Jėzus ne kartą naudojasi valdžia deleguodamas – siųsdamas mokinius, suteikdamas jiems galių, pažadėdamas jiems sostus. Tai nėra atsisakymas sosto; tai pasitikintis savimi dosnumas, įsišaknijęs pilnatvėje, o ne nesaugume.
2-as prieštaravimas: Tai tik perpakuota – ir prastai – kenozė
Prieštaravimas:
Tai skamba kaip miglota arba iškreipta kenozės (savęs ištuštinimo) versija. Tradicinė teologija jau paaiškina Kristaus nuolankumą, neišradinėdama „silpnosios vietos“.
Atsikirtimas:
Klasikinė kenozė daugiausia dėmesio skiria tam, ko Kristus atsisako (statuso, šlovės, formos).
Šis argumentas sutelktas į tai, kodėl jis to atsisako ir kas tai pakeičia.
Esė neteigiama apie ontologinį ištuštinimą ar sumažėjusį dieviškumą. Jame nurodomas troškimo pertvarkymas, o ne prigimties praradimas. Kristaus dieviškumas išlieka nepakitęs; keičiasi vertybių sistema, valdanti jo išraišką.
Tai nėra kenozės pakaitalas, o funkcinis kenozės veikimo aiškinimas gyvoje Evangelijos dinamikoje: dosnumas, per didelis pritarimas, neproporcingas atlygis ir atsisakymas saugoti titulus.
3-as prieštaravimas: Neproporcingas atlygis skatina pigią malonę
Prieštaravimas:
Jei minimalios pastangos duoda maksimalų atlygį, moralinis rimtumas žlunga. Ši teologija skatina oportunizmą, o ne mokinystę.
Atsikirtimas:
Šis prieštaravimas painioja motyvaciją su mechanizmu.
Jėzus neatlygina mažų pastangų, nes pastangos yra nereikšmingos; jis jas atlygina, nes pats dalyvavimas yra retas ir brangus. Neproporcingumas atskleidžia ne pigią malonę, o tikro suderinamumo su Tėvo valia trūkumą.
Be to, Evangelija ne kartą patvirtina šią logiką: paskutinės minutės atgaila, vienodas atlyginimas, netikėtas palikimas. Skandalas yra ne tas, kad malonė yra pigi, bet tas, kad žmogaus indėlis niekada nėra lemiamas veiksnys.
4-asis prieštaravimas: teigti, kad Jėzui nerūpi kitiems suteikiami titulai, yra teologiškai pavojinga
Prieštaravimas:
Teigti, kad Jėzui nerūpi, ar kiti yra išaukštinti, rizikuoja reliatyvizuoti Kristaus unikalumą ir atveria duris sinkretizmui.
Atsikirtimas:
Kristaus unikalumas nepriklauso nuo išskirtinio titulo turėjimo, o nuo neprilygstamos orientacijos į Tėvą.
Pats Jėzus ne kartą reliatyvizuoja titulus:
„Nieko nevadinkite mokytoju...“,
„Kas vykdo mano Tėvo valią, tas yra mano brolis ir sesuo.“
Tai nepanaikina skirtumų; tai iš naujo apibrėžia didybę. Jėzui negresia kitiems teikiama garbė, nes jo tapatybė nėra kuriama iš lyginamojo rango. Jo pasitikėjimas leidžia jam be nerimo atpažinti ištikimybę Dievui visur, kur ji pasireiškia.
5-as prieštaravimas: Tai daro Jėzų pasyvų, o ne atperkantį
Prieštaravimas:
Kristus, kuris „pasitraukia į šalį“, skamba pasyviai, o ne kaip išganantis. Atpirkimas reikalauja ryžtingų veiksmų, o ne suvaržymo.
Atsikirtimas:
Suvaržymas yra ryžtingas veiksmas, kai tikimasi dominavimo.
Jėzaus atsisakymas užgrobti valdžią – politinę, religinę ar simbolinę – pats savaime yra atperkantis, nes jis nutraukia prievartos ciklą. Evangelijose atpirkimas įvyksta ne per neįveikiamą jėgą, o per savanorišką savęs atidavimą.
Ši teologija neneigia Kristaus veiksmo; ji paaiškina jo būdą: trauka, o ne prievarta, kvietimas, o ne spaudimas.
6-as prieštaravimas: Tai perdėtai paaiškina dosnumą, kurį galima paaiškinti paprasčiau
Prieštaravimas:
Jėzus yra dosnus, nes Dievas yra dosnus. Kodėl reikia pridėti šią sudėtingą „nekonkuravimo“ ir „susilaikymo nuo pergalių“ sistemą?
Atsikirtimas:
Paprastų paaiškinimų pakanka tik tuo atveju, jei jie atsižvelgia į visus duomenis.
Bendrinis „dieviškasis dosnumas“ nepaaiškina:
- neproporcingumo masto,
- atsitiktinio valdžios pasiskirstymo,
- nereikalingumo dėl hierarchinio aiškumo,
- ar noro iškelti giliai ydingus bendradarbius.
Savanoriško nekonkuravimo sistema šiuos modelius paaiškina nuosekliai, nesusilpnindama kristologijos ir neprieštaraudama Šventajam Raštui.
Baigiamasis gynimas
Mano pozicija nesusilpnina Kristaus.
Ji paaiškina jo dosnumą.
Ji nereliatyvizuoja tiesos.
Ji paaiškina motyvaciją.
Ir ji nesumenkina Karalystės.
Ji paaiškina, kodėl ji vis dar atvira.