Kai Jėzus savo mokiniams Cezarėjos Filipuose paklausė: „Kas, jūsų nuomone, aš esu?“, o Petras staiga pareiškė: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus“, ši scena dažnai buvo aiškinama kaip išbandymas arba lėto apreiškimo etapas.
Tačiau šis įvykis neatitinka tokio mechaninio aiškinimo.
Tarp Tėvo ir Sūnaus vyksta kažkas daug asmeniškesnio, beveik intymaus.
1. Tėvo pasididžiavimas
Jėzui nebuvo reikalo kam nors duoti pamoką. Tiesiog taip nutiko, kad Jo užduotas klausimas iš Tėvo iššaukė nesuvaldomą meilės impulsą. Tarsi pats Dangus įsiterpė į pokalbį. Tėvas negalėjo tylėti apie savo Sūnų. Per Petro lūpas Jis kalbėjo – ne tam, kad ką nors įrodytų, bet tiesiog todėl, kad meilė buvo pertekusi. Tai buvo didžiuojančio tėvo akimirka: „Pažvelkite į mano Sūnų. Pažvelkite, kas Jis iš tiesų yra.“
Tai nebuvo privatus šnabždesys; tai įvyko kitų mokinių akivaizdoje. Taigi apreiškimas jau buvo viešas. Tėvas neslėpė tiesos, nei rinkosi mėgstamiausius.
Jei Petras prabilo pirmas, tai tik todėl, kad žodis pirmiausia pasiekė jį. Tas pats šviesos spindulys palietė visus ten esančius. Petras jį perdavė savo balsu, bet pati atmosfera buvo pripildyta to paties spindesio.
2. Sūnaus pasirinktas nežinomumas
Tačiau iškart po to, kai palaimino Petrą, Jėzus liepia tylėti: „Niekoms nesakykite, kad aš esu Mesijas.“ Tai nėra pasipriešinimas Tėvo norui; tai Sūnaus prigimtis, kuri reiškiasi.
Pasaulis buvo suformuotas pagal Jo norą – vieta, kur galėjo gyventi laisvė, neapibrėžtumas ir atradimai. Jis norėjo pasaulio, kuris nebūtų apakintas tikėjimu, bet kur tikėjimas galėtų augti kaip trapus augalas pusiau tamsoje.
Sūnaus nuolankumas nėra netikras kuklumas. Tai Jo kūrybinis pasirinkimas pasauliui, kuriame tiesa turi būti ieškoma, o ne primetama. Šiame pasaulyje apreiškimas ateina paslėptas nesusipratimuose, o dieviškumas vilki paprastumo drabužius. Tai aplinka, kurioje meilė gali rinktis, o ne būti priversta.
3. Švelnus nesutarimas danguje
Tuo metu Cezarėjos Filipuose Tėvo didžiulis džiaugsmas ir Sūnaus pasirinktas tylėjimas susiliečia. Tėvas negali neskelbti, Sūnus negali neslėpti. Nei vienas, nei kitas veiksmas neprieštarauja vienas kitam.
Tėvas džiaugiasi matydamas, kad jo Sūnus pripažįstamas, Sūnus džiaugiasi, kad jo Tėvo pasididžiavimas netampa reginiu. Tai, ką žmonės suvokia kaip „Mesijo paslaptį“, iš esmės yra dviejų tobulumų susitikimo taškas: perteklius meilės ir savęs ištuštinimo nuolankumas.
Jėzaus įsakymas išlaikyti paslaptį nėra strategija ar baimė; tai yra mandagumas – Sūnaus būdas atkurti pusiausvyrą po Tėvo spindinčio staigaus pasirodymo. Tėvas, savo ruožtu, neatima savo meilės ir neatsiprašo už atskleidimą. Abu tiesiog šypsosi klausydami Petro sumišusių žodžių.
Pasaulis toliau egzistuoja taip, kaip ir turėjo būti: pusiau tamsus, pusiau šviesus, pilnas galimybių. Bet svarbiausia – vedamas taip, kad visa šlovė tektų vien Dievui Tėvui. Sūnus norėjo, kad būtų būtent taip. Negalima nukreipti pamaldaus dėmesio nuo Tėvo į Mesiją.
4. Petro vaidmens prasmė
Petras nėra apdovanotas už įžvalgumą. Jis nėra labiau pažengęs ar ištikimesnis už kitus – netrukus jis smarkiai suklups. Jis yra pagerbtas, nes tapo atsitiktiniu Tėvo meilės reiškėju. Per jį Tėvo balsas rado trumpą žmogišką atgarsį. O kadangi Jėzus visada paklūsta Tėvo iniciatyvai, Jis priima tą atgarsį kaip pagrindą: „Ant šios uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią.“
Bažnyčia yra pastatyta ne ant Petro stiprybės, bet ant to momento, kai iš Dangaus pasklido nesulaikoma meilė.
5. Apreiškimo ritmas
Nuo tada tas pats ritmas tęsiasi: Tėvas kartais leidžia šviesai pasklisti – per stebuklus, per įžvalgos momentus, per nesulaikomą meilę. Sūnus, ištikimas savo prigimčiai, vėl traukia uždangą. Ne tam, kad paslėptų, bet tam, kad apsaugotų pasaulio laisvę, kurios Jis norėjo, ir kad niekas neatitrauktų dėmesio nuo Tėvo. Taigi apreiškimas ir slėpimas sąveikauja tarpusavyje, kaip Tėvas ir Sūnus džiaugiasi vienas kitu.
Galų gale, epizodas Cezarėjos Filipuose nėra apie slaptumą ar tinkamą laiką, bet apie pačios dieviškosios meilės pobūdį. Tėvo širdis trykšta pasididžiavimu, Sūnaus širdis – nuolankumu. Kūrinija yra laukas, kuriame tai susitinka. Ir tame švelniame susidūrime – vienas atskleidžia, kitas sulaiko – atsiskleidžia tikėjimo istorija.
Pasaulis lieka pakankamai šviesus, kad kviečia, ir pakankamai tamsus, kad leidžia laisvę. Toje įtampoje mes gyvename, tikime ir pamažu pradedame matyti šypseną, slypinčią tiek už apreiškimo, tiek už tylos.