Širko paaiškinimas. Kas yra širkas? Dievo siejimas su partneriais. Kur problema? Ar tai Dievo, ar žmogaus problema? Žmogaus. Žmogaus sukurtas stabas neturi jokios įtakos. Stabulų garbintojas iš tikrųjų yra tas, kuris nori tapti Dievo partneriu. Kai Dievas dėl to taip pyksta, tai ne todėl, kad Jam skauda, o todėl, kad žmogui yra nuopuolis patikėti save savo paties globai. Kadangi stabas neturi kojų ir rankų, kad padėtų net sau pačiam, tai yra alegorija apie stabmeldžio nesugebėjimą padėti sau jokiu būdu be Dievo. Tas, kuris save sieja su Dievu kaip partneriu, bando būti Dievu. Tas, kuris nepatenkintas tuo, ką daro Dievas, automatiškai apsimeta esąs geresnis Dievas ir sukuria stabą kažkuo išorišku, kas yra tik to paties žmogaus bandymo būti tuo, kuo jis nėra, simbolis. Stabulų garbinimas iš tikrųjų yra savęs garbinimas.
Širko reikšmė
Širkas reiškia partnerių siejimą su Dievu – dieviškų savybių, valdžios ar nepriklausomybės priskyrimą kažkam kitam, o ne Vienam Dievui. Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kaip išorinis stabmeldystės ar netinkamo atsidavimo aktas. Tačiau iš esmės širkas nėra Dievo problema; tai žmogaus tragedija.
Kodėl tai nėra Dievo problema
Dievas, būdamas absoliutus ir savarankiškas, negali būti sumenkintas žmogaus veiksmais ar įsitikinimais. Joks stabas, joks klaidingas garbinimas, joks maištas negali pakenkti Jo šlovei. Kai Dievas smerkia širką, tai daro ne iš sužeisto pasididžiavimo ar konkurencijos – tai iš dieviškojo gailestingumo. Jis jį smerkia, nes jis griauna pačią žmogaus būtį.
Kodėl tai yra žmogaus problema
Žmogus, atliekantis širką, savo egzistenciją patiki kažkam bejėgiui – dažnai jo paties vaizduotės ar meistriškumo produktui. Stabas, kuris negali judėti, matyti ar girdėti, tampa veidrodžiu, atspindinčiu paties garbintojo bejėgiškumą.
Kai žmogus lenkiasi prieš tai, ką sukūrė jo paties rankos, jis simboliškai pareiškia: „Aš galiu save išlaikyti. Aš galiu nustatyti, kas yra dieviška.“
Tai yra dvasinio nuopuolio esmė – žmogus tampa savo dievu.
Vidinis širko matmuo
Tikrasis stabas ne visada yra akmuo ar metalas; tai yra savastis.
Tas, kuris nepatenkintas tuo, ką Dievas nutaria – kuris tiki, kad galėjo geriau sutvarkyti gyvenimą ar likimą – jau užsiima subtilia širko forma. Jis save laiko Dievo varžovu teisme, tarsi turėtų aukštesnę išmintį.
Taigi, stabų garbinimas yra tik matomas gilesnio savęs garbinimo, vykstančio viduje, simbolis. Stabas yra žmogaus ego išraiška – bandymas matyti savo valią atspindėtą kaip dievišką.
Iš esmės
Širkas nėra apie Dievo prarandamą šlovę – tai apie žmogaus prarandamą tiesą.
Tai žmogaus bandymas prisiimti dieviškąją atsakomybę be dieviškosios galios.
Tai kūrinys, apsimetantis Kūrėju – ir taip žlungantis po savo iliuzijos našta.
Taigi, kai Dievas perspėja apie širko, Jis nesaugo savo didybės – Jis saugo žmogaus sielą.