Garbinimas kaip laimės kalba
Korane yra eilutė, kurioje sakoma:
"Aš sukūriau džinus ir žmones tik tam, kad jie garbintų Mane."(51:56)
Šis teiginys dažnai buvo neteisingai suprastas. Kai kurie kritikai jį interpretuoja taip, tarsi Dievas sukūrė žmones, kad gautų pagyrimą, tarsi Kūrėjas siektų patvirtinimo iš Savo kūrinių. Toks aiškinimas iš karto žlunga, kai tik apmąstoma Dievo prigimtis. Būtybė, kuri turi viską, negali nieko reikalauti iš tų, kuriuos Jis sukūrė.
Nesusipratimas kyla dėl painiavos dėl garbinimo prasmės. Garbinimas dažniausiai įsivaizduojamas kaip žmonėms primetama pareiga, kažkas, atliekama siekiant įtikti Dievui arba užsitarnauti atlygį. Tačiau garbinimas nepriklauso pareigų kategorijai. Garbinimas priklauso privilegijų kategorijai.
Garbinimas yra natūralus sielos, susidūrusios su gerumu, atsakas.
Garbinimas kaip džiaugsmo kalba
Pagalvokite, kas nutinka, kai gyvenime nutinka kažkas nuostabaus.
- Žmogus gauna netikėtą pagalbą.
- Gimsta vaikas.
- Vos išvengiama nelaimės.
- Ilga kova baigiasi palengvėjimu.
Tokiomis akimirkomis žmonės spontaniškai sako:
„Ačiū Dievui.“
„Šlovink Dievą.“
„Kokia palaima.“
Niekas nesustoja svarstyti, ar reikia pagyrimo. Žodžiai atsiranda kone automatiškai. Jie kyla iš tos pačios vietos, kur kyla pats džiaugsmas.
Taip nutinka todėl, kad džiaugsmas siekia išraiškos, o dėkingumas yra kalba, kurią džiaugsmas natūraliai pasirenka. Šlovinimas nėra sielai primesta užduotis. Taip skamba laimė, kai ji kalba.
Dėl šios priežasties Dievo garbinimą galima apibūdinti paprastai: garbinimas yra laimės kalba.
Kodėl Dievo garbinimas negali būti atlygintas
Supratus tai, peršasi antra išvada.
Jei garbinimas yra laimės išraiška, tai pats garbinimas negali būti atlygintas.
Mintis, kad žmogus garbina Dievą, kad gautų ką nors mainais, apverčia natūralią daiktų tvarką. Garbinimas jau yra atsakas į gerumą. Pažadėti atlygį už garbinimą būtų tas pats, kas pažadėti atlygį kam nors už šypseną.
Pati šypsena jau yra įrodymas, kad atsirado džiaugsmas.
Nėra tokio dalyko kaip „pasekmė po pasekmės“. Dievo garbinimas jau yra pasekmė. Tai gėrio, jau palietusio sielą, aidas.
Sudėtingas klausimas
Vis dėlto šis paaiškinimas iš karto iškelia sudėtingą klausimą.
Jei garbinimas kyla iš laimės, kaip žmonės gali garbinti Dievą kančios viduryje?
Istorija kupina žmonių, kurie šlovino Dievą, patirdami didžiulius sunkumus.
Įsivaizduokite žmogų, įkalintą gilioje duobėje. Jis mušamas, alkanas ir netenka saulės šviesos. Atrodo, kad jo gyvenime nėra nieko, kas galėtų teikti džiaugsmą. Ir vis dėlto jis šnabžda, kaip Jobas kadaise:
„Šlovė Dievui.“
Kaip tai įmanoma?
Jei garbinimas tikrai kyla iš laimės, iš kur atsirado laimė?
Ką atskleidžia Dievo garbinimas kančios metu
Yra tik du galimi paaiškinimai.
Arba Dievo garbinimas yra beprasmis triukšmas, kurį sukuria žmogaus protas, arba siela, kuri garbina, susidūrė su gėriu kažkur už matomų akimirkos aplinkybių ribų.
Antrasis paaiškinimas daug geriau atitinka įrodymus.
Žmogus, kuris niekada nematė šviesos, negali pagirti jos ryškumo. Siela, kuri niekada nesusidūrė su gėriu, negali jausti dėkingumo. Jei kenčiantis žmogus duobėje garbina Dievą, tai pats garbinimas įrodo, kad jo siela jau susidūrė su kažkuo didesniu ir geresniu už duobę.
Kažkur savo egzistencijos metu jis pažino laisvę, gėrį, grožį ar gailestingumą. Kitaip garbinimas būtų neįmanomas.
Dievo garbinimas ir paslėpta realybės linija
Ši įžvalga nurodo gilesnę realybės struktūrą.
Žmogaus gyvenimas, atrodo, skleidžiasi pagal matomą įvykių liniją: gimimą, kovą, sėkmę ar nesėkmę, kančią ir mirtį. Tačiau Dievo garbinimo atkaklumas rodo, kad ši matoma linija neapima visos realybės.
Jei žmogus garbina Dievą duobės tamsoje, tai jo siela jau turi būti sujungta su kita realybės linija, kurioje iš tikrųjų egzistuoja gėris, laisvė ir šviesa.
Persikėlimo (ang. Relocation) idėjos kontekste tai tampa suprantama. Laimė, kuri sukuria garbinimą, priklauso realiam egzistencijos matmeniui, kuris dar nėra fiziškai matomas dabartinėje gyvenimo linijoje, bet jis vis vien realus.
Siela paliečia tą realybę net tada, kai kūnas lieka įkalintas kančioje.
Taigi garbinimas tampa netiesiogine tos paslėptos linijos patirtimi. Tai nėra laimės prašymas, nei Dievui siūlomas sandoris. Tai laimės, kuri jau egzistuoja gilesnėje realybės struktūroje, aidas.
Dievo garbinimas kaip įrodymas
Žvelgiant iš šios perspektyvos, Dievo garbinimas tampa kažkuo nepaprastu.
Kai žmogus šlovina Dievą nepaisydamas kančios, jis neparodo vien savo paklusnumą. Jis atskleidžia kažką apie patį pasaulį.
Jo Dievo garbinimas rodo, kad duobė nėra galutinis egzistencijos horizontas.
Siela nekalbėtų džiaugsmo kalba, jei džiaugsmas jau nebūtų kažkur realybėje, kuriai siela priklauso.
Žmogus duobėje garbina Dievą, nes jo gyvenimas neapsiriboja duobe.
Vieną dieną paslėpta realybės linija – ta, kuri pripildyta gerumo, kuris sukūrė jo Dievo garbinimą – taps matoma jo gyvenimo linija. Tai, ką jis dabar išreiškia per pagyrimą, tada taps jo egzistencijos sąlyga.
Eilutės prasmė
Kai eilutėje sakoma, kad žmonija buvo sukurta garbinimui, tai nereiškia, kad Dievas sukūrė žmones, kad gautų pagyrimą.
Tai reiškia, kad žmonės buvo sukurti tokiai egzistencijos būsenai, kurioje siela susiduria su tokiu gerumu, grožiu ir gailestingumu, kad pagyrimas tampa neišvengiamas.
Kitaip tariant:
Žmonės buvo sukurti tokiai laimės kupinai realybei, kad Dievo garbinimas tampa jos natūralia kalba.