Kalbant apie pasitikėjimą Dievu, maldą, žmogaus veiksmus ir apsaugą nuo pavojaus, svarbu pabrėžti svarbų skirtumą. Žmogus gali melstis Dievui maisto, saugumo, išgijimo ir išgelbėjimo nuo pavojaus; tačiau ši malda nereikalauja, kad jis sėdėtų be darbo, tarsi Dievo apvaizda būtų atmetusi kūno, proto ir sukurto pasaulio naudojimą. Priešingai, įprastos priemonės, kuriomis žmogus gauna maisto, saugumo ir sveikatos, pačios yra tvarkos, per kurią veikia Dievas, dalis. Dievas davė žmogui rankas darbui, protą planavimui, rankas statybai ir pasaulį, kuriame yra dirvožemio, sėklų, įrankių, vaistų, pastogės ir visų žmogaus gyvenimui reikalingų medžiagų. Melstis duonos ir atsisakyti dirbti ten, kur dirbti įmanoma, nebūtų aukštesnis tikėjimas. Tai būtų atsisakymas dalyvauti pačioje sistemoje, per kurią Dievas paprastai duoda duonos.
Tas pats pasakytina ir apie apsaugą. Žmogus, kuris meldžiasi Dievui saugumo nuo kardo, tuo pačiu neapleidžia skydo. Skydas nėra Dievo varžovas. Tai materialus instrumentas, kurio paskirtis atvirai priklauso fizinei tvarkai. Jis savo naudingumą įgyja dėl savo formos, stiprumo ir gebėjimo sustabdyti ar atremti fizinį smūgį. Panašiai ir žmogus, kuris meldžiasi apsaugos nuo vagių, nepalieka durų atvirų pasitikėjimo demonstravimui. Jis jas užrakina. Spyna nėra baimės išraiška, konkuruojanti su malda; tai yra protingas dalyvavimas Dievo nustatytoje tvarkoje. Spyna uždaro duris, siena riboja įėjimą, lempa atskleidžia tai, kas paslėpta, o budrus žmogus pastebi pavojų. Nė vienas iš šių dalykų neprašo slaptos galios. Niekas nepretenduoja valdyti nematomų jėgų. Jos yra tiesiog sukurto pasaulio dalis, atiduota į žmogaus rankas.
Todėl malda neprieštarauja įprastų priemonių naudojimui. Malda prašo Dievo gero tikslo: maisto, saugumo, išgijimo, išminties, ramybės ir apsaugos. Žmogaus pastangos, įrankiai ir apdairumas dažnai yra įprastos sukurtos priemonės, kuriomis tas tikslas pasiekiamas. Žmogus meldžiasi maisto, o tada dirba; meldžiasi sveikatos, o tada ieško vaistų; meldžiasi išminties, o tada studijuoja; meldžiasi saugumo, o tada užrakina duris. Veiksmas nepakeičia Dievo. Tai jau yra bendradarbiavimas su Dievo apvaizda matomoje erdvėje. Rankos, kurios dirba, protas, kuris planuoja, ir įrankiai, kurie tarnauja žmogaus gyvenimui, nėra už dieviškosios veiklos ribų. Jie yra vieni iš būdų, kuriais dieviškoji globa įgyvendinama per žmones.
Vis dėlto šio principo negalima tiesiog išplėsti viskam, kas save vadina apsaugos priemone. Yra esminis skirtumas tarp skydo paėmimo nuo kardo ir amuleto paėmimo nuo „piktos akies“. Šie du veiksmai gali atrodyti panašūs iš pirmo žvilgsnio, nes abu susiję su daiktu, nešiojamu ar naudojamu apsaugai. Tačiau jų reikšmė ir tariama galia iš esmės skiriasi. Skydas priešinasi kardui per įprastą fizinį mechanizmą. Spyna priešinasi vagiui fiziškai uždarydama įėjimą. Vaistai veikia kūną per sukurtus procesus. Šie dalykai priklauso viešajai ir objektyviai realybės tvarkai. Jų veikimą galima suprasti nesiremiant paslėptomis dvasinėmis jėgomis, slaptais atitikmenimis, simbolinėmis manipuliacijomis ar nematomomis galiomis, kurias reikia kažkaip kontroliuoti.
Priešingai, amuletas paprastai nesuprantamas kaip veikiantis per kokį nors matomą fizinį mechanizmą. Jo tariamoji galia slypi būtent jo ryšyje su paslėpta dvasine įtaka. Jis nešiojamas, nes tikima, kad jis atstumia nematomą jėgą, panaikina prakeiksmą, nuslopina pavydą, pritraukia sėkmę arba sukuria apsaugą per nematomą atitikmenį tarp objekto ir dvasinio pasaulio. Tokiu atveju objektas nėra tik praktinis įrankis. Jis tampa to paties metafizinio lauko, nuo kurio, kaip teigiama, ieško apsaugos, dalyviu. Žmogus bijo paslėptos jėgos ir tada bando jai pasipriešinti, gaudamas prieigą prie kitos paslėptos jėgos. Jis ne tik naudoja kūriniją; jis pasineria į simbolinę ir dvasinę burtininkystės logiką.
Čia reikia tvirtai nubrėžti ribą. Problema ne ta, kad žmogus veikia, o ne tik meldžiasi. Problema net ne ta, kad žmogus naudoja objektą. Klausimas, kokio veiksmo jis atlieka ir kokį priežastingumą jis prisiima. Ar veiksmas priklauso sukurtai ir įprastai pasaulio tvarkai, ar jis teigia veikiantis per paslėptą dvasinę galią? Ar objektas apsaugo dėl to, kas jis fiziškai yra ir ką daro, ar jis tariamai apsaugo dėl prie jo prijungtos nematomos jėgos? Ar žmogus naudoja Dievo pasaulyje įdiegtą sukurtą priemonę, ar ieško alternatyvios dvasinės technikos, kuria galėtų manipuliuoti nematomu?
Skydas priklauso kūrinijai. Amuletas priklauso burtininkystei. Skydas neturi jokio savo dvasinio tikslo, jokios slaptos žinutės, jokios paslėptos galios ir neturi teisės veikti sielas, demonus, prakeiksmus, likimą ar nematomą priešiškumą. Tai medis, metalas, oda ar kita medžiaga, skirta sustabdyti smūgį. Jo paskirtis yra natūrali ir matoma. Tačiau amuletas vertinamas būtent todėl, kad tikima, jog jis turi arba perteikia paslėptą reikšmę. Juo pasitikima ne dėl jo materialaus naudingumo, o dėl tariamo dvasinio veiksmingumo. Štai kodėl jis negali būti traktuojamas kaip tik dar vienas įrankis. Pati jo reikšmė priklauso nuo konkuruojančios dvasinės galios sistemos priėmimo.
Taigi, tinkama taisyklė nėra ta, kad kiekvienas dvasinis pavojus reikalauja visiško pasyvumo matomoje erdvėje. Žmogus tikrai gali imtis praktinių ir moralinių žingsnių, kai bijo dvasinės žalos. Jis gali palikti blogą kompaniją, atsisakyti dalyvauti korupcinėje praktikoje, sunaikinti su okultiniais įsitikinimais susijusius objektus (įskaitant amuletus), vengti pagundų vietų, susitaikyti su tais, kuriems padarė skriaudą, prašyti teisiųjų žmonių maldų, atgailauti, pasninkauti, stebėti savo mintis ir tvirčiau atsigręžti į Dievą. Tai išoriniai veiksmai, bet ne magiški atsakomieji veiksmai. Jie nebando kontroliuoti nematomų galių. Jie išreiškia paklusnumą, apsivalymą, atgailą ir pasitikėjimą Dievu.
Taigi, kai pavojus priklauso fizinei tvarkai, teisinga į jį atsakyti fizinėmis priemonėmis, meldžiantis Dievui. Alkį galima numalšinti darbu ir maistu. Šaltį galima įveikti drabužiais ir pastoge. Ligą galima įveikti vaistais ir priežiūra. Smurtą galima įveikti teisėta gynyba, išmintingu vengimu ir apsauga. Vagystę galima įveikti spynomis, budrumu ir teisinga valdžia. Visais šiais atvejais žmogus neapleidžia Dievo; jis gauna sukurtą tvarką kaip dovaną ir teisingai ja naudojasi.
Tačiau kai pavojus suprantamas kaip priklausantis paslėptai dvasinei tvarkai, žmogus negali į jį atsakyti įžengdamas į tą pačią tvarką per kerus, talismanus, ženklus, ritualus, atsakomuosius prakeiksmus, būrimą, astrologinę apsaugą ar magiškus objektus. Melstis Dievui prašant išvadavimo nuo burtų, nešiojant amuletą nuo burtų yra viduje prieštaringa. Tai tas pats, kas prašyti Dievo išgelbėti žmogų iš upės, tuo pačiu metu prisirišant prie akmens, kuris jį traukia žemyn. Amuletas ne tik neparodo tikėjimo; jis priima pačią dvasinę gramatiką, kurią tikėjimas turėtų atmesti.
Todėl tikintysis turi atskirti sukurtas priemones nuo konkuruojančių dvasinių priemonių. Sukurtos priemonės yra atviros, kūniškos, praktiškos ir duotos pagal pasaulio tvarką. Konkuruojančios dvasinės priemonės teigia turinčios paslėptą prieigą prie apsaugos, galios, likimo ar įtakos, be tiesioginio pasitikėjimo Dievu. Pirmąją galima naudoti su dėkingumu ir malda. Antrąją reikia atmesti, net jei ji žada saugumą. Nes Dievas leidžia žmogui naudotis kūrinija, bet Jis nekviečia žmogaus naudoti burtų. Jis duoda rankas darbui, protą apdairumui, materialius daiktus įprastai apsaugai ir maldą kiekvienam poreikiui. Tačiau Jis neprašo žmogaus ieškoti apsaugos per paslėptas galias, simbolines manipuliacijas ar objektus, kurie patys savaime laikomi dvasine gynyba.
Užraktas yra Dievo pasaulis mūsų rankose. Skydas yra Dievo pasaulis mūsų rankose. Amuletas yra okultinis pasaulis mūsų rankose. Tai yra riba. Galime bendradarbiauti su Dievu per sukurtąją ir matomąją tvarką, bet neturime siekti bendradarbiauti su paslėptomis dvasinėmis jėgomis, tarsi jos būtų alternatyvus apsaugos šaltinis. Malda ir sukurtos priemonės dera tarpusavyje. Malda ir burtininkavimas – ne.