Ankstesniuose dviejuose straipsniuose teigiau, kad „Parabolė apie turtingą kvailį“ dažnai suprantama klaidingai.
Pirma, ši istorija nėra vien apie turtus. Ji prasideda nuo ginčo dėl paveldėjimo ir atskleidžia, kokia kvailystė yra kaupti turtus, tinkamai neatsižvelgiant į mirtingumą ir paveldėjimą. Turtuolis išsprendžia sandėliavimo problemą, tačiau ignoruoja paveldėjimo problemą.
Antra, žinomi žodžiai:
„Tu kvailys!“
neturi būti suprantami kaip dieviško pasmerkimo aktas. Pats žodis neatskleidžia kalbėtojo požiūrio. Priklausomai nuo to, kas juos ištaria, jie gali reikšti susirūpinimą, sielvartą, įspėjimą, pašaipą ar nuosprendį. Jei Dievas, žiūrint per Kristaus mokymų prizmę, suvokiamas kaip mylintis ir rūpestingas, šie žodžiai gali skambėti ne tiek kaip nuosprendis, kiek kaip liūdnas tėvo ar motinos įspėjimas, matant, kaip mylimas vaikas daro pražūtingą klaidą.
Tačiau lieka vienas klausimas. Jei Dievas nepasmerkia turtuolio, tai kas reikalauja jo sielos? Atsakymas gali būti paslėptas detale, kurią daugelis skaitytojų praleidžia nepastebėję.
Tekste nėra tiesiog parašyta:
„Šiąnakt aš paimsiu tavo sielą.“
Vietoj to, formuluotė yra netiesioginė. Sakoma, kad sielos reikalaujama. Tiksliau tariant, šis posakis nurodo į nenurodytus reikalaujančiuosius.
Ši pastaba iš karto kelia sunkumą. Kodėl Dievas reikalautų ko nors iš savęs?
Pati reikalavimo sąvoka reiškia kažką kitą.
Karalius išleidžia dekretus.
Kūrėjas nustato tikrovę.
Teisėjas paskelbia nuosprendį.
Tačiau reikalavimą paprastai kelia tas, kuris remiasi esama taisykle, teise ar teisine tvarka.
Žmogus nereikalauja iš savęs. Jis reikalauja iš kito.
Šis skirtumas yra svarbus, nes jis nukreipia dėmesį nuo Dievo kaip reikalaujančiojo į teisinio ar moralinio reikalavimo, pateikiamo Dievui, egzistavimą.
Atrodo, kad reikalavimą keliantis asmuo nėra tvarkos kūrėjas, o tas, kuris remiasi ta tvarka.
Kas gi tuomet užimtų tokį vaidmenį?
Labiausiai natūralus kandidatas yra visoje Šventajame Rašte žinoma figūra – Šėtonas.
Tai gali atrodyti keista, nes daugelis žmonių Šėtoną įsivaizduoja pirmiausia kaip gundytoją ar amoralumo skatintoją. Tačiau biblinis vaizdas dažnai jį pateikia kitaip.
Jobo knygoje Šėtonas pasirodo ne kaip chaoso valdovas, o kaip kaltintojas.
Jo vaidmuo yra kaltintojo.
Jis tiria.
Jis meta iššūkius.
Jis užduoda klausimus.
Jis ieško įrodymų.
Jis pateikia kaltinimus.
Šis kaltintojo vaidmuo gali paaiškinti kur kas daugiau, nei daugelis supranta.
Populiariojoje religijoje Šėtonas dažnai vaizduojamas kaip besidžiagiantis nuodėme vien dėl to, kad nuodėmė yra blogis. Tačiau toks aiškinimas gali klaidingai suprasti jo tikrąjį tikslą. Pagalvokime apie įsakymą:
„Nevok.“
Tarkime, žmogus pavogia. Kas būtent tuo metu domina Šėtoną? Ar pati vagystė?
Galbūt ne.
Vagystė yra tik įrodymas. Tikroji problema slypi giliau. Vogdamas žmogus praktiškai pareiškė, kad jo paties troškimai yra svarbesni už Dievo valią. Išorinis veiksmas atskleidžia vidinę būseną.
Vagystė nėra kaltinimas. Vagystė yra įrodymas.
Tas pats principas taikomas ir kiekvienam kitam nuodėmių atvejui.
Melavimas.
Godumas.
Pasipūtimas.
Žiaurumas.
Nė vienas iš jų nėra iš esmės svarbus vien dėl išorinio veiksmo. Jie svarbūs, nes atskleidžia kažką gilesnio apie žmogaus širdies ir Dievo santykį.
Kaltinimas iš esmės niekada nėra toks:
„Šis žmogus pavogė.“
Kaltinimas yra toks:
„Šis žmogus iškėlė save aukščiau už Dievą.“
Veiksmas tik tai parodo.
Pagal šią sistemą Šėtono vaidmuo nėra pirmiausia kurti blogį. Jo vaidmuo – atskleisti, kur žmogus jau nukrypo nuo Dievo kaip Dievo pripažinimo.
Praktinis išbandymas gali skirtis. Kaltinimas visada susijęs su tuo pačiu dalyku.
Turtingasis kvailys yra puikus pavyzdys. Daugelis skaitytojų mano, kad turtingojo didžiausia nuodėmė yra turtas. Kiti mano, kad tai godumas. Dar kiti atkreipia dėmesį į tai, kad jis nepadėjo vargšams. Tačiau labiausiai stebinantis šio vyro kalbos bruožas yra visai kas kita.
Jis sako:
„Tu turi daug metų, kuriuos sau sukaupėi.“
Šis teiginys atrodo nekenksmingas.
Iš tikrųjų jame slypi gili prielaida. Vyras kalba taip, tarsi ateitis jam priklausytų. Jis nebesitenkina tuo, kad turi grūdų. Jis nebesitenkina tuo, kad turi klėtis. Dabar jis elgiasi taip, tarsi jam priklausytų rytojus. Būtent čia išryškėja tikrasis kaltinimas.
Ne:
„Šis žmogus turi turtų.“
Bet:
„Šis žmogus mano esąs saugus be Dievo.“
Turtingo kvailio žodžiai tampa įrodymu prieš jį patį. Jo paties lūpos atskleidžia jo širdies būklę. Jis tapo praktiškai pasikliaujantis savimi. O pasitikėjimas savimi nėra vien tik planavimo klaida. Tai Dievo išskirtinio statuso neigimas. Žmogus pradėjo užimti vietą, kuri priklauso tik Dievui.
Ši interpretacija taip pat paaiškina, kodėl Šėtonas turėtų būti suinteresuotas šiuo reikalu. Kaltintojas nekaltina turtuolio dėl to, kad jis sukaupė grūdų. Kaltintojas jį kaltina dėl to, kad jo paties žodžiai atskleidžia nepriklausomybę nuo Dievo.
Argumentas būtų paprastas:
„Tu jam suteikei laisvę rinktis.
Pažiūrėk, ką jis pasirinko.
Jo paties žodžiai liudija prieš jį.
Jis pasitiki savimi, o ne Tavimi.“
Taigi kaltinimas susijęs su vyro orientacija, o ne su jo turtu.
Šis supratimas meta šviesą ant keistos galimybės, kad turtuolio pasigyrimas galėjo įvykti iškart prieš jo mirtį. Galbūt pats turtas niekada nebuvo lemiamas klausimas. Galbūt lemiamas dalykas buvo tai, kad paskutinis išbandymas atskleidė, kas iš tiesų buvo jo širdyje.
Klojimai nebuvo problema. Grūdai nebuvo problema. Paveldėjimas nebuvo problema.
Problema buvo pasitikėjimas. Pasitikėjimas, kad rytojus priklausys jam. Pasitikėjimas, kad jo ateitis užtikrinta jo paties sumanymais. Pasitikėjimas, kad jis galėjo pasakyti savo sielai:
„Daug metų.“
kai netgi rytojus jam nepriklausė.
Pagal šią interpretaciją Dievo žodžiai tampa dar skaudesni. Turtuolis nesusiduria su Dievu, trokštančiu jį sunaikinti. Jis susiduria su Dievu, kuris mato pavojų, kurio pats žmogus nemato.
Kaltinimas skamba iš kitur. Įrodymai sklinda iš paties žmogaus lūpų. Tragedija glūdi ne dieviškoje priešiškumoje, o žmogiškame saviapgaulėje.
Turtingasis kvailys įsivaizdavo, kad užsitikrino gyvenimą, nes užsitikrino turtus. Tačiau gyvenimo negalima užsitikrinti turtais. O sielos negalima užsitikrinti pasikliaujant savimi. Galiausiai ne turtingojo turtas liudija prieš jį. Tai daro jo paties žodžiai.
Jis tikėjo, kad rytojus priklauso jam. Ir būtent tuo tikėjimu jis atskleidė, kad pamiršo, kam jis iš tikrųjų priklauso. Taigi galutinė šios parabolės tragedija yra ne tai, kad turtuolis mirė.
Kiekvienas žmogus miršta.
Tragedija yra ta, kad būtent tuo momentu, kai atsiskleidė jo širdis, jis kalbėjo taip, tarsi jam Dievo jau nebereikėtų.
Ir tai yra įrodymas, kuriuo remdamasis kaltintojas pateikia savo reikalavimą.