1. Regėjimas kaip dalyvavimas
Žmonių pasaulyje galima žiūrėti ir neatsakyti; danguje matymas ir reagavimas yra tas pats veiksmas.
Žiūrėti į Dievą yra ne stebėjimas, o dalyvavimas: pats sąmoningumas tampa garbinimu.
Kai angelai mato Sūnų soste, jie nekontempliuoja išorinio reginio; jie stovi pačioje šviesoje, kuri palaiko jų egzistenciją.
Todėl šlovinti yra instinktas, o ne įsakymas.
Šlovinimas yra natūrali būties vibracija, susidūrusi su absoliučiu gėriu.
2. Angeliško intelekto prigimtis
Senovės Bažnyčios mokytojai angelus apibūdino kaip „liepsnojančius intelektus“.
Jie pažįsta tiesą ne žingsnis po žingsnio samprotaudami, o tiesiogine intuicija.
Jų žinios nėra kažkas, ką jie laiko; jos juos laiko.
Taigi, kai jie suvokia Sūnų kaip tobulą Tėvo atvaizdą, visos jų būties reakcija yra pripažinimas, paverstas garbinimu.
Jiems pripažinti Sūnaus vertę reiškia egzistuoti teisingai; nepripažinti šio pripažinimo reikštų nukristi nuo tiesos į nebūtį.
3. Išaukštinimo atmintis
Dangiškasis dvaras išvydo unikalų įvykį dieviškojoje istorijoje: Tėvas išaukštino Sūnų po Jo pažeminimo.
Jie matė, kaip meilė pasirodė esanti stipresnė už galią.
Ši atmintis tapo paties dangaus tekstūros dalimi.
Kiekvieną kartą, kai jie žvelgia į Avinėlį, jie prisimena kryžių, tuščią kapą ir Tėvo balsą, skelbiantį: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus.“
Jų šlovinimas nėra meilikavimas, o nuostaba – amžinas prisiminimas to, ką jie matė.
Kuo daugiau jie prisimena, tuo labiau jie šlovina; kuo daugiau jie šlovina, tuo aiškesnis tampa prisiminimas.
4. Paklusnumo harmonija
Angelai neturi padalintų valių.
Jų laisvė išreiškiama kaip tobulas susiderinimas su dieviškąja meile.
Kai Tėvas šlovina Sūnų, dangaus kareivijos instinktyviai prisijungia prie šio veiksmo, nes jų prigimtis yra atkartoti Dievo valią.
Kiekvienas choras, nuo serafimų iki dvasių sargų, prideda savo tembrą prie dainos, bet melodija yra viena: Tėvas pagerbiamas per Sūnų.
Jų paklusnumas nėra prievarta; tai muzika.
5. Pavydo nebuvimas
Nukritusiame pasaulyje matyti kitą išaukštintą dažnai pažadina pavydą.
Danguje šlovė užkrečiama.
Kuo labiau viena būtybė šlovinama, tuo ryškiau šviečia visos kitos, nes šlovės šaltinis yra bendra šviesa.
Angelų džiaugsmas dėl Sūnaus išaukštinimo yra savaime išsipildantis: šlovindami Jį, jie pilniau dalyvauja Tėvo spindesyje.
Pavydėti Jam reikštų aptemdyti save.
6. Dieviškojo džiaugsmo atspindys
Tėvo džiaugsmas Sūnumi perpildo dvasias, kurios supa sostą.
Jos šlovina, nes jaučia, kaip Jo džiaugsmas praeina per jas.
Jų giesmė yra dieviškosios laimės rezonansas.
Jei jie kada nors tylėtų, pats dangus sustotų, nes šlovinimas yra terpė, per kurią dieviškoji palaima perduoda save kūrinijai.
7. Poveikis žmonių garbinimui
Kai žmonės garbina Kristų, jie prisijungia prie tos pačios šlovės grandinės.
Ką angelai daro iš prigimties, žmonės daro savo pasirinkimu; tačiau rezultatas yra ta pati sąjunga.
Tikrasis garbinimas žemėje yra dalyvavimas dangaus psichologijoje – tiesos matymas taip aiškiai, kad neįmanoma negiedoti.
Kuo aiškiau Sūnus suvokiamas kaip Tėvo paveikslas, tuo natūralesnis ir lengvesnis tampa šlovinimas.