Aš išpažįstu Jėzų Kristų kaip Dievo Sūnų ir Viešpatį.
Aš to neslepiu. Aš to nesušvelninu. Aš to neperinterpretuoju, kad tai taptų socialiai priimtina. Tai mano tikėjimo centras, ir aš tai skelbiu atvirai.
Kartu nepatiriu prieštaravimų stovėdamas musulmonų maldos namuose, kur patvirtinamas griežtas monoteizmas ir kur sakoma, kad „Dievas neturi sūnaus“.
Daugeliui tai skamba neįmanoma. Tai skamba kaip kompromisas, dvilypumas ar painiava. Tai nėra nė vienas iš šių dalykų.
Mano samprotavimai kyla iš to, kaip aš suprantu Tėvo ir Sūnaus santykį.
Tėvas šlovina Sūnų. Sūnus šlovina Tėvą. Jų bendrystė nėra konkurencija, o savęs dovanojanti meilė. Sūnus nekonkuruoja su Tėvu dėl dėmesio. Jo giliausias troškimas yra tas, kad visa šlovė grįžtų Tėvui. Tėvas, savo ruožtu, mėgaujasi apreikšdamas ir pagerbdamas Sūnų.
Istorija skleidžiasi šioje meilėje.
Dabartiniame pasaulyje apreiškimas nėra nenugalimas. Paslėpimas ir atskleidimas egzistuoja kartu. Griežtas monoteizmas išlieka. Aiškus sūnystės išpažinimas išlieka. Nei vienas iš jų nepanaikina kito. Ši įtampa nėra tiesos žlugimas; tai yra mūsų amžiaus dalis.
Kai stoviu mečetėje ir girdžiu gryno monoteizmo patvirtinimą, neneigiu Kristaus. Viduje nesu prieštaraujantis. Neieškau perinterpretacijų, kad jausčiausi patogiai. Sąmoningai renkuosi nepaisyti pamaldumo formos, kuri visą dėmesį nukreipia vien į Kūrėją.
Tikiu, kad Jėzus buvo daugiau nei pranašas. Tačiau taip pat tikiu, kad vadinimasis pranašu Jo neįžeidžia, kai tai padeda išsaugoti nedalomą Tėvo garbinimą. Jo nevedė savireklama. Jis valdė atskleidimą. Jis priėmė apreiškimą iš Tėvo, bet neagitavo už ontologinį pripažinimą.
Tame konkrečiame pamaldumo kontekste renkuosi nuolankumą. Ne todėl, kad man trūksta įsitikinimo, bet todėl, kad tikiu, jog Kristui nereikia manęs ginti nuo monoteizmo.
Už šio konteksto ribų griežtai prieštarauju, kai sūnystė neigiama kaip dieviškosios realybės atmetimas. Aš skelbiu Kristų atvirai ir neatsiprašinėdamas. Tai darau ne tam, kad laimėčiau ginčus, bet todėl, kad tikiu, jog Sūnaus gerbimas teikia džiaugsmo Tėvui.
Čia nėra jokio vidinio susiskaldymo. Tai yra kontekstinis paklusnumas.
Nepradėsiu agresyvaus prozelitizmo veiklos musulmonų ar žydų atžvilgiu. Ne todėl, kad tikiu, jog tiesa yra reliatyvi, bet todėl, kad nematau savo užduoties priversti išspręsti įtampą, kuri priklauso nuo dieviškojo laiko. Jei kas nors nuoširdžiai klausia apie mano tikėjimą, aš kalbu aiškiai ir atvirai. Jei kas nors siūlo rimtą tarpreliginę diskusiją, mielai įsitraukiu. Tačiau nesiekiu sugriauti kito žmogaus atsidavimo, tarsi Dievas reikalautų pergalės istorijoje.
Taip pat pripažįstu praktinę moralinę ribą: net jei tikiu, kad galėčiau melstis mečetėje neišduodamas savo tikėjimo, galiu susilaikyti, jei tai suklaidintų ar papiktintų dalyvaujančius. Ne todėl, kad mano sąžinė nerami, bet todėl, kad meilė kartais riboja tai, kas leidžiama.
Mano tikėjimas nėra pasitenkinimas savimi. Aš tikiu tuo, kuo tikiu, su įsitikinimu. Aš linkstu prie atviro Sūnaus išpažinimo. Aš Jį skelbiu viešai. Neapsimetinėju neutralumu.
Tačiau atsisakau paversti tai, ką išpažįstu, ginklu.
Tai nėra sinkretizmas. Tai ne praskiedimas. Tai ne baimė.
Tai mano bandymas gyventi nuosekliai su tuo, ką tikiu apie vidinę Tėvo ir Sūnaus bendrystę – abipusio šlovinimo, o ne konkurencijos bendrystę.
Visuotinis aiškumas priklauso pasaulio pabaigai. Iki tol mes gyvename dalinėje šviesoje. Aš liudiju tai, kuo tikiu. Neverčiu kitų į tai.
Ir aš pasitikiu, kad Dievas supranta skirtumą.