Judas Iskarijotas nebuvo šiaip išdavikas, o antras pagal svarbą žmogus Jėzaus rate. Atidžiai skaitant Evangelijas, jis nevaizduojamas kaip pašalietis, slapta sėlinantis dėl pinigų, o kaip patikimas pareigūnas, stovėjęs šalia paties Viešpaties.
Parašyta, kad Judas nešė piniginę. Jis buvo grupės iždininkas, išteklių saugotojas. Kiekvienoje visuomenėje tas, kuris laiko piniginę, yra ne tarnas, o ministras. Jis yra antras po vadovo, nes be išteklių niekas negali pajudėti. Taigi Judas buvo finansų ministras Karalystėje, kurią įkūrė Kristus – Karalystėje, kuri nebuvo iš šio pasaulio, bet vis dar juda jame su praktinėmis šio pasaulio struktūromis.
Šis paskyrimas nebuvo atsitiktinis. Jėzus nepadarė klaidų patikėdamas vaidmenis. Jis pažinojo visus žmones, kaip sakoma Evangelijoje, ir vis dėlto pasirinko Judą. Jis davė jam šį vaidmenį ne iš nežinojimo, o iš tikslo. Judas buvo pačios žmogiškosios tvarkos įvaizdis – struktūrizuotas, apskaičiuojantis ir būtinas žemiškam funkcionavimui – dabar stovėjęs tiesiai arti dieviškojo apreiškimo, kuris sugriovė visas tokias priemones.
Per Paskutinę vakarienę Judas sėdėjo Jėzaus kairėje – garbės vietoje. Jėzaus dešinėje gulėjo mylimas mokinys. Taigi ratas aplink Viešpatį buvo pilnas: meilė dešinėje, valdžia kairėje. Dievo Sūnus sėdėjo tarp jųdviejų: vienas atstovavo dangaus širdžiai, kitas – žemės valdžiai. Kąsnelis, kurį Jėzus įteikė Judui, buvo jo vietos pripažinimas – ir išlaisvinimo ženklas.
Kai Jėzus pasakė: „Vienas iš jūsų mane išduos“, kiti buvo apstulbę. Net išgirdę, kas yra išdavikas, niekas nesureagavo. Jie manė, kad Jėzus duoda Judui nurodymus nupirkti ką nors puotai arba atiduoti vargšams. Štai koks aukštas buvo jų vertinimas. Jokių įtarimų jam nekilo, jokių negarbės šnabždesių. Tai rodo, kad Judas buvo be kaltinimų – žmogus, kurio statusas ir patikimumas padarė išdavystę neįmanomą.
Judas žlugo ne todėl, kad buvo blogiausias iš jų, o todėl, kad buvo atsakingiausias. Jo protas buvo apkrautas vadyba, planais, kontrole. Jis mylėjo misiją, bet norėjo jai vadovauti, kad ji būtų matomai sėkminga. Jis negalėjo pakęsti minties, kad Mesijas kentės ir patirs netektį. Todėl, kai jis perdavė Jėzų kunigams, tai galbūt darė ne iš godumo, o iš nekantrumo dėl dieviško lėtumo. Jis norėjo priversti stebuklą, kad Mesijas viešai atskleistų savo galią. Tačiau Dangaus karalystė niekada nebuvo skirta užkariauti skaičiavimais. Šviesa, kurios negalima nei nusipirkti, nei parduoti, jį palaužė.
Ir kai jo planas nepasiteisino, Judo širdis subyrėjo nuo savo paties proto svorio. Piniginė, kadaise buvusi pasitikėjimo ženklu, tapo kilpa aplink jo sielą. Jis bandė grąžinti sidabrą, tarsi norėdamas sugriauti likimo aritmetiką. Tačiau pasaulis, kuriam jis tarnavo, nebeturėjo vietos atgailai.
Aš tikiu, kad Judas išlieka visų, kurie tarnauja šventiems tikslams pasaulietiškais metodais, veidrodžiu. Jis nebuvo svetimas tarp šventųjų, bet šventasis tarp buhalterių – tas, kuris stovėjo arčiausiai dieviškosios ekonomijos paslapties, tačiau negalėjo paleisti savosios. Jo tragedija yra kiekvieno proto, negalinčio atsisakyti savo logikos prieš Kryžiaus išmintį, tragedija.