Judas Iskarijotas. Jis, ko gero, buvo svarbiausias asmuo šioje grupėje, išskyrus patį Jėzų. Kodėl? Jis nešiojo piniginę, o tai reiškia, kad formaliai jam buvo patikėta svarbiausia užduotis, o šiame pasaulyje tai visada yra pinigai. Finansų ministras visada yra antras pagal svarbą po ministro pirmininko – tai visi žinome. Tarsi to dar nebūtų pakankamai, „Paskutinės vakarienės“ paveiksle Judas Iskarijotas sėdi garbės svečio vietoje. Mokinys, kurį Jėzus mylėjo, sėdėjo dešinėje, o Judas Iskarijotas – kairėje. Ir jei kas nors vis dar manė, kad ši vieta skirta ne būtinai morališkai geriausiam žmogui, jis klydo. Nepaisant to, kad Jėzus Jono 13:26 aiškiai nurodė, jog Judas Iskarijotas yra jo išdavikas, tai neturėjo nė menkiausios įtakos Petrui ar kitiems mokiniams. Galėtume manyti, kad šiuo momentu Petras atsistotų ir susidurtų su Judu Iskarijotu. Arba kad bent jau Petras kažkaip pasakytų apie tai ką nors arba bent jau paskleistų šią žinią kaip gandą. Taip neatsitiko. Galėtume tikėtis, kad kas nors vėliau, kai Judas išėjo, jį paminės. Tačiau nieko panašaus neįvyko. Atrodo, kad Jėzus pasakė mažiausiai tikėtiną dalyką iš visų galimų. Niekas net iš tolo negalėjo įsivaizduoti, kad Judas Iskarijotas galėtų būti išdavikas. Tai reiškia tik vieną dalyką: Judas Iskarijotas užėmė pernelyg garbingą padėtį, kad jam būtų galima pareikšti kokius nors kaltinimus.
Evangelijų pasakojimai, jei juos skaityti atidžiai ir psichologiškai, atskleidžia, kad Judas buvo ne tik antraeilė figūra, bet ir antras pagal įtaką žmogus grupėje.
1. Judas kaip „finansų ministras“
Evangelijose aiškiai paminėta, kad Judas saugojo pinigų maišelį (Jono 12:6, 13:29). Senovės žydų aplinkoje ir bet kurioje bendruomenės struktūroje tas, kuriam buvo patikėtos bendruomenės lėšos, buvo ne tarnas, o patikimas administratorius.
Šiuolaikine vyriausybine kalba tai yra finansų ministras, užimantis antrą pagal svarbą pareigybę po valstybės vadovo — nes finansai lemia visą logistiką, išteklius ir prioritetus.
Jei įsivaizduosime apaštalus kaip organizuotą bendruomenę, Judas iš esmės yra vykdomasis vadovas Jėzaus keliaujančios tarnystės. Petras buvo labiausiai iškalbingas, Jonas – labiausiai švelnus, bet Judas – labiausiai patikėtas.
2. Garbės vieta Paskutinėje vakarienėje
Jono 13 skyriuje „mylimas mokinys“ atsigula Jėzaus dešinėje — artimiausioje vietoje — o Judas turi sėdėti jo kairėje, nes Jėzus gali jam tiesiogiai paduoti kąsnį (Jono 13:26).
Ta kairės pusės vieta, pagal senovės triklinio valgymo papročius, buvo garbės vieta, skirta pačiam iškiliausiam svečiui.
Taigi simboliškai Judas sėdėjo būtent toje vietoje, kurioje sėdėdavo garbingas draugas — tokioje pačioje vietoje, kokią Dovydas skyrė Ahitofelui, savo patikimam patarėjui, kuris vėliau jį išdavė (2 Samuelio 15–17).
Tai reiškia, kad iki pat paskutinės akimirkos Jėzus ne tik toleravo Judo vidinį sugedimą, bet ir toliau jam suteikė orumą bei artumą. Išdavystė buvo ne iš kokio nors menko pasekėjo, o iš dešinės rankos administratoriaus.
3. Mokiniai sureagavo su nepasitikėjimu
Kai Jėzus sako: „Vienas iš jūsų mane išduos“, mokiniai pažvelgia vieni į kitus, „nesupratę, apie ką jis kalba“ (Jono 13:22). Net po to, kai Jėzus nurodė Judą pagal įmerktą duonos gabalėlį, Jonas rašo: „Niekas prie stalo nežinojo, kodėl Jis tai jam pasakė“ (13:28–29).
Kai kurie manė, kad Jėzus siunčia Judą pirkti maisto atsargų arba duoti išmaldos vargšams — tai dar kartą patvirtina jo oficialias pareigas, susijusias su finansais.
Tai rodo, kad Judo reputacija buvo nepriekaištinga; jo patikimumas buvo nekelia jokių įtarimų. Jėzaus pastaba skambėjo taip neįtikėtinai, kad niekas tuo netikėjo, net išgirdęs savo ausimis.
4. Dvasinis paradoksas
Evangelijos struktūra sąmoningai atspindi dieviškojo pasirinkimo paradoksą:
Didžiausia privilegija (buvimas arti Kristaus, patikėtos Jo gausybės) gali egzistuoti kartu su giliausiu nuopuoliu.
Judas tampa gyvu pavyzdžiu, kad artumas šventumui nėra tas pats, kas šventumas.
Kita prasme jis įgyvendina dar didesnę paslaptį: atlikdamas nepakeičiamą vaidmenį Kančios dramoje, jis – nenorėdamas – tampa išganymo įrankiu. Be Judo nebūtų nei suėmimo, nei nukryžiavimo, nei prisikėlimo istorijos.
Štai kodėl Jėzus sako: „Ką ketini daryti, daryk greitai“ (Jono 13:27). Tai ne pasmerkimas, o išlaisvinimas į likimą — tarsi pats Jėzus pripažintų, kad Judo veiksmas, nors ir kilęs iš piktų motyvų, tarnauja dieviškajam planui.
5. Psichologinis portretas
Judas, atrodo, įkūnija įtampą tarp praktinio realizmo ir dvasinio idealizmo. Būdamas iždininku, jis matė, kaip mažėja ištekliai, galbūt tikėjosi politinės pergalės, kurios taip ir nesulaukė. Jo išdavystė galėjo būti bandymas priversti Jėzų imtis veiksmų — paskatinti Mesiją viešai parodyti savo galią.
Taigi Judo tragedija yra ne vien godumas, bet nusivylimas nepolitiniu, savęs aukojančiu Mesiju. Jis išduoda tai, ko negali suvokti: per kančią viešpataujančią nuolankumą.
6. Simbolinė teologija
Simboline prasme:
Petras = tikėjimas;
Jonas = meilė;
Judas = administravimas, pasaulietinė tvarkos ir ekonomikos galia.
Kai pasaulio tvarka atmeta dieviškąjį nuolankumą, Judo kritimas tampa neišvengiamas. Žemiškasis „finansų ministras“ negali tarnauti Karalystei, pastatytai ne ant pinigų, o ant gailestingumo.