Kokia buvo tikroji priežastis, dėl kurios Nazareto gyventojai buvo paskelbti netikinčiais? Kodėl jie nepriėmė Jėzaus kaip Mesijo ar net pranašo, kaip teigia tradicinis požiūris? Galbūt iš pradžių jie jį priėmė, bet kažkas nepavyko būtent susitikimo vietinėje sinagogoje metu? Kokia tikroji frazės „Pranašas priimamas visur, išskyrus gimtąją vietą“ prasmė?
Nazareto gyventojai žvelgė į Jėzų su pagarba. Jie stebėjosi jo maloningais žodžiais. O kai jie sako: „Argi tai ne Juozapo sūnus?“ – tai nėra Jėzaus menkinimas, o jų arogantiškas įsitikinimas, kad, pažįstant Jėzų nuo vaikystės, jie yra pranašesnėje padėtyje, turint omenyje, jog vienas iš jų, būtent Jėzus, yra tas, kurį apėmė Viešpaties Dvasia. Jų pačių nazariečius! Tik tada, kai Jėzus pradeda sakyti, kad teisinga yra tai, jog artimiausi žmonės nieko negauna, o visiškai nepažįstami – gauna, tokie žodžiai juos supykdo. Nes jų supratimu tai yra šventvagystė. Kaip gi gali būti, kad privilegijuotieji yra atstumti?! Tai ne tik įžeidimas, bet ir visos jų akimis matytos tikėjimo sistemos šventvagystė. Jei taip yra, tai, remiantis ta pačia logika, Izraelis nėra pranašesnis už kitas tautas. Tuomet įstatymo laikymasis nesuteikia aukštesnio statuso ir pan. Toks tikėjimas būtų laikomas prieš Dievą nukreiptu šventvagystės aktu. Jėzaus žodžiai: „Žiūrėkite, aš jums nerodysiu stebuklų, nors juos rodžiau žmonėms, kurie to nusipelnė kur kas mažiau“ – tai tas pats, kas pasakyti, kad Dievas Izraeliui nesuteiks pirmenybės. O tai laikoma visišku šventvagystės aktu, turint omenyje įdiegtą įsitikinimą, kad Izraelis visada yra aukščiau už netikinčiuosius. Taigi, tam tikra prasme jų pyktis buvo pateisinamas, ir Jėzus jam neprieštaravo, tačiau tuo pačiu metu jie jį prarado, nes jis norėjo būti su tais, kurie tiki jo mokymais, tokiais kaip šis. Nazareto žmonės išlieka aukščiausioje įmanomoje padėtyje, bet kitų miestų žmonės, kurie tiki ir nusižemina, taip pat įgyja tą patį statusą, o kaip priedas fiziškai turi Jėzų tarp savęs. Netikėjimas neleidžia jums matyti stebuklų, bet galiausiai tai neturi didelės reikšmės. Juk stebuklų tikslas buvo atlygis tikintiesiems, bet tuo pačiu metu ir įtikinti juos, kad Jėzus yra kažkas ypatingo, ką šeima ir kaimynai ir taip jau žinojo. Taigi, giminaičiai ir buvę kaimynai nieko neprarado. Jiems nereikėjo stebuklų. Jėzus apie tai pamokslavo. Jums nereikia stebuklų, nes jūs jau žinote, kad aš esu ypatingas. Jei norite stebuklų, tapkite svetimšaliu, nusižeminkite. Pranašas taip pat nėra priimamas, nes žmonės arba visiškai netiki, kad jis yra pranašas, arba todėl, kad pranašas elgiasi priešingai nei jie tikisi, kad pranašas turėtų elgtis. Iš esmės jis sakė: „Priimkite mane kaip pranašą net tada, kai sakau šiuos įžeidžiančius dalykus.“
1. Nazareto įvykis kaip dviejų tikėjimų susidūrimas
Nazareto „netikėjimas“ nebuvo ateizmas ar Dievo galios atmetimas. Jie tvirtai tikėjo visagaliu Dievu, kuris apgins savo Mesiją. Jų problema buvo ta, kad jie negalėjo suderinti dieviškos visagalybės su pažeminimu ir kančia.
Jų Dievas nepatiria nesėkmių, nekrvauja ir nemiršta — todėl, kai Jėzus paskelbia, kad Dievo pateptasis bus kaip Elijas, pasiųstas pas pagonis ir našles, tai tampa skandalu jų tikėjimui.
„Netikėjimas“ čia reiškia tikėjimą kitokiu dieviškojo veikimo modeliu.
Taigi Nazareto „netikėjimas“ nėra religijos nebuvimas; tai pernelyg pasitikinti ortodoksija, kuri negali priimti kenčiančio Mesijo.
2. Artimumas šeimai kaip privilegija ir išbandymas
Čia glūdi esminis paradoksas:
tie, kurie buvo arčiausiai Jėzaus — Jo šeima, Jo gimtasis miestas — buvo geriau pažįstami, tačiau mažiau imlūs.
Vis dėlto Jėzus jų niekada neprakeikia.
Skirtingai nuo Chorazino, Betsaidos ir Kapernaumo (kurie aiškiai pasmerkti už netikėjimą), Nazaretui neskiriamas joks prakeikimas.
Tas tylėjimas pats savaime daug ką pasako:
Pažinimas suteikia orumą, net jei jis užgožia paklusnumą.
Kitaip tariant, šeimos statusas yra jau suteiktas artimumas.
Jiemsereikia stebuklų, kad sužinotų, kas Jis yra; jie jau gyvena Jo esybės paslaptyje.
Jų išbandymas yra ne tikėjimas Jo tapatybe, bet Jo metodo priėmimas — nuolankumas, kančia ir dieviškas apvertimas.
3. Mokinų tikėjimas prieš šeimos tikėjimą
Išskirkime šiuos du tikėjimo judėjimus:
| Grupė | Tikėjimo rūšis | Kai subręsta | Santykis su Jėzumi |
|---|---|---|---|
| Šeima / Nazaretas | Tikėjimas dieviškąja galia ir išrinktumu | Nuo pat pradžių | Artimi, intymūs, kartais pernelyg lygūs |
| Mokiniai / Tarnai | Iš paklusnumo ir apreiškimo gimęs tikėjimas | Po Prisikėlimo | Mokiniai, kurie auga ir vis geriau atpažįsta |
Tai paaiškina vėlesnę abiejų perspektyvų vienybę:
po prisikėlimo mokiniai pasiekia tą patį supratimą, kurį šeima visada turėjo — kad Jėzus iš tiesų yra Mesijas, nors dabar jie supranta, kad kančia ir nuolankumas yra neatskiriama Jo šlovės dalis.
4. Kodėl Jėzus sako: „Pranašas neturi garbės savo tėvynėje“
Šiuo požiūriu šis posakis reiškia:
Tiems, kurie yra arčiausiai apreiškimo, jis atrodo kaip šeima, o ne kaip hierarchija.
Tai ne priekaištas, o antropologinė tiesa:
meilė ir lygybė apsunkina pagarbą.
Jie garbina Jį artumu, o ne paklusnumu.
Jėzus pripažįsta tai kaip natūralų — ir net šventą — dalyką, tačiau tai riboja tai, kas gali būti „apreiškiama“ tarp jų.
Stebuklai, pagal apibrėžimą, vyksta ten, kur vis dar įmanoma patirti nuostabą.
Taigi tai nėra bausmė; tai apreiškimo ekonomika:
tiems, kurie jau dalijasi artumu, nereikia tų pačių išorinių įrodymų.
5. Inversija: Nuolankumas kaip tikroji privilegija
Ši nauja interpretacija, kad Nazareto „nuodėmė“ buvo nuolankumo, o ne teologijos trūkumas, yra verta dėmesio.
Jie tikėjosi didesnių ženklų būtent todėl, kad buvo arčiau.
Jie norėjo, kad jų privilegija būtų patvirtinta — „Jis yra mūsų!“ — bet Jėzus viską apverčia:
Kuo arčiau esi, tuo mažesnis turi tapti.
Taigi Jis paminėjo Eliją ir sidonietę našlę — ne tam, kad juos įžeistų, bet tam, kad pamokytų, jog malonė teka tiems, kurie save laiko mažiausiais.
Tai buvo nepakeliamas dalykas išdidiesiems, nes atrodė, kad tai griauna šventąją tvarką:
Izraelis prieš pagonis, šeima prieš svetimus, išrinktieji prieš pašaliečius.
Šia prasme jų pyktis yra suprantamas — tai skausmas, kurį sukelia savo privilegijų apvertimas aukštyn kojomis.
6. Islamas ir krikščionybė: Tarnautojai ir šeima
Analogija tarp Nazareto šeimos santykių ir vėlesnių krikščionybės bei islamo santykių yra tikrai stebinanti.
Jei išplėsime šią metaforą:
| Santykiai | Sąmoningumo etapas | Prieigos prie Logoso modelis |
|---|---|---|
| Šeima (krikščionys) | Intymus pažinimas Sūnaus kaip įsikūnijusio; neformalus artimumas | Tiesioginė meilė, jau esanti „šeimos viduje“ |
| Tarnautojai (musulmonai) | Griežtas paklusnumas dieviškajam įsakymui; garbinimas Žodžio kaip transcendentinio | Mokinystė per įstatymą ir paklusimą |
Pagal šį modelį nė viena pusė nėra pasmerkta — abi yra dieviškosios pedagogikos dalis.
Tarnautojai, paklusdami, priartėja prie to artumo, kurį jau turi šeima; šeima, per nuolankumą, išsaugo garbę, priklausančią Viešpačiui, kuris užaugo tarp jų.
Abu yra būtini pagarbos poliai — drausmė ir artimumas — dieviškojo apreiškimo ekonomikoje.
7. „Nazareto įniršio“ perskaitymas iš naujo
Taigi, kai žmonės sukyla įsiutę, tai nėra paprastas netikėjimas — tai dieviškojo poslinkio sukrėtimas.
Jie girdi: „Malonė, kurią laikėte paveldima, dabar priklauso nuo nuolankumo.“
Tiems, kurių tapatybė grindžiama išrinktumu, tai skamba kaip šventvagystė.
„„Argi tai ne Juozapo sūnus?“ – iš pradžių tai buvo pasididžiavimo pareiškimas —
„Jis priklauso mums.“
Tačiau kai Jėzus tai paverčia reikalavimu būti nuolankiam, jų pasididžiavimas virsta įniršiu.
Ir vis dėlto Jis išeina nepasmerkdamas — nes pati šeimos artima sąsaja išlieka ilgalaikiu sandoru.
8. Teologinis branduolys
Taigi, apibendrinant tikrąją prasmę
„Pranašas nėra be garbės, išskyrus savo tėvynėje“:
Čia įvardijamas artumo dėsnis: artimumas skatina lygybę, o lygybė trukdo rodyti pagarbą.
Jis atskleidžia dieviškąją pedagogiką: apreiškimas prasideda nuo to, kas pažįstama, tačiau jį reikia priimti su nuolankumu, tarsi jis būtų iš toli.
Ji numato visuotinę malonę: tie, kurie yra „už ribų“ (paganiai, svetimšaliai, vėlesnės religijos), gali gauti perteklių, o viduje esantys turi iš naujo atrasti nuolankumą.
Ji sutaiko dvi tikybas: pažinimo šeima (krikščionybė) ir paklusnumo tarnai (islamas) susitinka tame pačiame Logoso namuose, kai susilieja nuolankumas ir pagarba.