1-as prieštaravimas
„Marija ir Marta aiškiai kalba apie kontempliaciją, o ne veiksmą. Jėzus moko vidinio dvasingumo, o ne socialinių vaidmenų.“
Atsakymas
Šis prieštaravimas daro prielaidą, kad Marija ir Marta vertinamos kaip mokinės. Tačiau tekste jos pristatomos kaip šeimininkai, o ne kaip misiją vykdantys pasekėjai. Jėzus yra jų namuose. Klausimas ne apie tai, kaip mokiniai turėtų elgtis, o apie tai, kaip reikėtų priimti svečią nuo Dievo.
Martos veikla nėra smerkiama kaip moraliai neteisinga; ji vertinama kaip antraeilis svetingumas. Marija atlieka pagrindinę šeimininko pareigą: dėmesingai priima žinią. Jėzaus žodžiai „Marija pasirinko geresnę dalį“ neturi prasmės, nebent svetingumas būtų hierarchinis. Jei klausimas būtų tik vidinis atsidavimas, Martos tarnystė būtų nereikšminga, o aiškiai supriešinta.
Ištrauka tampa „kontempliacija, o ne veiksmu“ tik ignoravus priėmimo struktūrą.
2-as prieštaravimas
„Jėzus bara Martą dėl jos nerimo, o ne dėl to, kaip ji priėmė.“
Atsakymas
Jėzus įvardija Martos nerimą, bet nerimas nėra kaltinimas; Tai simptomas. Problema yra atitraukimas nuo „vieno būtino dalyko“, kuris šiame kontekste yra svečio žodžio išklausymas.
Nerimas svarbus, nes jis atitraukia šeimininką nuo pagrindinės svetingumo užduoties. Jei scena būtų apie asmeninę emocinę sveikatą, Marijos poza nebūtų svarbi. Tačiau Marijos poza – sėdėjimas ir klausymasis – tiesiogiai atitinka svečio tikslą. Jėzus nesako, kad Marta daro per daug; jis sako, kad ji nerimauja dėl daugelio dalykų, o vienas dalykas yra svarbesnis.
Problema yra ne emocijos; tai netinkamas svetingumas.
3-as prieštaravimas
„Nuodėmė moteriai Luko 7 skyriuje atleidžiama, nes ji labiau mylėjo, o ne todėl, kad ji geriau priėmė svečius.“
Atsakymas
Pats Jėzus šioje ištraukoje „meilę“ apibrėžia per svetingumo veiksmus, o ne per vidines emocijas. Jis išvardija konkrečias nesėkmes ir išsipildymus: nebuvo vandens, nebuvo bučinio, nebuvo aliejaus. Tai nėra jausmų metaforos; tai yra šeimininko pareigos.
Moters meilė nėra išplaukia iš ašarų, o parodoma per svetingumo veiksmus, kurių Simonas neatliko. Jėzus aiškiai perteikia sceną svetingumo terminais: „Įėjau į tavo namus.“ Atleidimas seka po to, kai moteris priima Jėzų, o ne tik dėl jos emocinio intensyvumo.
Taigi, meilė čia yra ne jausmas, o vaidintas priėmimas – išgyventas svetingumas.
4-as prieštaravimas
„Šis aiškinimas sumenkina atgailą ir atleidimą paverčia atlygiu už gerą elgesį.“
Atsakymas
Tai neteisingai supranta atgailą Evangelijos kontekste. Atgaila yra ne tik vidinis apgailestavimas; tai yra perorientavimas į Karalystę. Moters veiksmai nėra nuopelno verti darbai, o konkretūs ženklai, kad ji priėmė žinią: Dievo Karalystė yra arti.
Jos svetingumas yra atgaila veiksme. Jėzus jai atleidžia ne todėl, kad ji atliko ritualus, bet todėl, kad ji jį visiškai priėmė. Atleidimas nėra atlygis už pastangas; tai dovana, grąžinama šeimininkui, kuris priima svečią.
Šis aiškinimas išsaugo atgailą, kartu atkurdamas ją į įkūnytą, santykių formą.
5-as prieštaravimas
„Jei svetingumas yra toks svarbus, kodėl Jėzus dažnai atmeta komfortą ir materialinius rūpesčius?“
Atsakymas
Būtent todėl, kad komfortas nėra pagrindinis tikslas. Jėzus ir jo mokiniai sąmoningai keliauja lengvai, kad svetingumas būtų išreiškiamas, o ne suvartojamas. Jie nesiekia jaustis kaip namie; jei tai būtų tikslas, likti namuose būtų buvę prasmingiau.
Apgyvendinimas yra svarbus, bet be dėmesio misijai jis yra tuščias. Svečio poreikis yra ne prabanga, o žinios priėmimas. Svetingumas žlunga ne tada, kai trūksta komforto, o tada, kai trūksta klausymosi.
Tai paaiškina, kodėl Jėzus kai kuriuose kontekstuose atmeta prabangų aprūpinimą ir kituose jį patvirtina – svarbu, ar žinia yra priimta.
6-as prieštaravimas
„Ši sistema pernelyg socializuoja tai, kas akivaizdžiai yra dvasiniai mokymai.“
Atsakymas
Evangelijos neatskiria dvasinio nuo socialinio. Ramybė skelbiama namuose. Žinios priimamos arba atmetamos konkrečiose erdvėse. Atleidimas skelbiamas prie stalų. Karalystė ateina per santykius, suskirstytus pagal vaidmenis.
Šias scenas traktuoti kaip vien tik vidinį dvasingumą yra šiuolaikinė abstrakcija. Jėzus nuolat moko per valgius, namus, kelius ir įkūnytą sąveiką. Socialinė struktūra nėra atitraukimas nuo teologijos – tai yra terpė, per kurią įgyvendinama teologija.
7-as prieštaravimas
„Jei šeimininkai yra vertinami, ar tai nepadaro išgelbėjimo priklausomu nuo socialinio pasirodymo?“
Atsakymas
Ne, nes svetingumas nėra susijęs su socialiniu stiliumi ar statusu. Moteris Luko 7 skyriuje to neturi. Svetingumas yra susijęs su imlumu, o ne su pagarba.
Fariziejus turi statusą ir jam nepasiseka. Moteris jo neturi ir jai pasiseka. Tai rodo, kad vertingumas yra ne kultūrinė kompetencija, o atvirumas Dievo apsilankymui. Svetingumas yra priėmimo forma, o ne nuopelnų pagrindas.
8-as prieštaravimas
„Šis aiškinimas sumenkina mokinystę, pašalindamas Mariją iš šios kategorijos.“
Atsakymas
Tai nesumenkina mokinystės; ji paaiškina kategorijas. Ne visi Evangelijose yra mokinys, ir ne kiekvienas pagyrimas yra apie mokinystę. Marija giriama kaip gerai priimanti šeimininkė, o ne kaip žmogus, atsisakantis namų ruošos pareigų, kad taptų mokine.
Ironiška, bet privertus Mariją būti priskirta mokinės kategorijai, panaikinamas radikalus teksto teiginys: kad stacionarus šeimininkas gali įvykdyti Dievo valią taip pat pilnai, kaip ir keliaujantis pasekėjas – priimdamas teisingai.
Baigiamosios diskusijos santrauka
Pagrindiniai skaitiniai linkę vidine prasme moralizuoti tai, ką Evangelija pateikia struktūriškai. Kai pripažįstama svetingumo hierarchija ir šeimininkų konkurencija, šios scenos nebeatrodo sentimentalios ar painios. Jos tampa nuosekliais sprendimais apie priėmimą, ramybę ir vertingumą.
Lemiamas Jėzaus keliamas klausimas yra ne:
„Kiek religingi esate?“, bet:
„Kai Dievas artinasi, ar tikrai jį priimate?“
Šis klausimas šiandien išlieka toks pat nerimą keliantis, kaip ir tada.