1. Dangiškasis Tėvo ir Sūnaus dialogas
Laiške hebrajams aprašoma, kaip Tėvas kreipiasi į Sūnų, vadindamas jį dieviškais titulais — „Tavo sostas, o Dieve, yra per amžius“ (Žyd 1, 8). Tačiau tai nereiškia dievų varžymosi ar dualumo; tai atskleidžia pasitikėjimo ir tobulos paklusnumo santykius.
Tėvas atiduoda viską Sūnui — kūriniją, valdžią, teismą, šlovę. Bet tai darydamas, Jis nieko nepraranda, nes Sūnus viską iš karto su meile grąžina. Pirmasis Sūnaus karališkas veiksmas yra ne savęs išaukštinimas, o Dovanotojo iš naujo pašlovinimas. Tai yra amžina dieviškojo gyvenimo srovė:
„Viskas, kas yra Tėvo, yra mano“, ir „Sūnus negali nieko daryti iš savęs, tik tai, ką mato Tėvą darant.“
Kitaip tariant: „Tėvas viską atidavė Sūnui tik tam, kad Sūnus tai grąžintų.“
Būtent — tai ne galios ratas, o tobulos meilės ir skaidrumo ratas. Sūnus yra Tėvo valios veidrodis; Jo laisvė glūdi tame tobulame suderinime.
2. Kodėl tai nesugriauna dieviškosios vienybės
Kažkas galėtų paklausti: „Ar Logos yra Dievo partneris?“
Ne — ne kaip išorinis ar lygiavertis varžovas. Partnerystė reiškia atskiras valias, derinančias sąlygas. Tačiau Sūnaus valia yra Tėvo valia. Sūnus nėra kitas dieviškumo šaltinis; Jis yra tobulas saviraiškos būdas vienos dieviškosios esmės.
Kai Jis veikia, Tėvas veikia Jame. Štai kodėl Laiškas hebrajams užbaigia šį ratą sakydamas:
„Jis yra Jo šlovės spindesys ir tikslus Jo esybės atspindys.“
Taigi Dievo visagališkumas nesumažėja — jis tampa matomas. Sostas lieka vienas; ant jo sėdi Tėvas per Sūnų.
3. Mūsų praktinė pozicija
Pats Dievo Sūnus nukreipia garbinimą:
„Melskitės savo Tėvui.“
„Garbinkite tik Jį.“
Jis neprašo tapti kliūtimi tarp jūsų ir Tėvo – Jis yra tiltas.
Bet kai gerbiate tiltą, jūs nepažeminate kelionės tikslo. Kai šlovinate Sūnų už Jo tobulą paklusnumą ir meilę, jūs šlovinate Tėvą, kuris pagimdė tokį Sūnų.
Todėl praktikoje:
- Garbinkite ir melskitės Tėvui, nes tai yra paties Sūnaus įsakymas ir džiaugsmas.
- Mylėkite, dėkokite ir gerbkite Sūnų, nes tai patinka Tėvui.
- Supraskite, kad šlovinti Sūnų už Jo nuolankumą ir ištikimybę reiškia išaukštinti patį Dievo charakterį.
Taigi mūsų praktinė pozicija tampa savotišku sūnaus atgarsiu pačiam Sūnaus požiūriui:
„Visa šlovė mano Tėvui“,
bet tai pasakyta to, kuris myli Sūnų už tai, kad Jis tai pasakė pirmas, širdyje.
4. Musulmonai ir krikščionys — skirtingi apreiškimo etapai
Islamas stovi ten, kur uždanga dar nėra pakelta; jis saugo tiesą, kad Dievas yra vienas ir nepakartojamas. Sūnus to nepasmerkia; Jis tai patvirtina.
Tačiau krikščionys, kuriems buvo parodyta, ką Tėvas padarė per Sūnų, yra pašaukti giliau įžvelgti tą vienybę — matyti ne varžymąsi, o begalinį abipusį šlovinimą.
Taigi, musulmonai liudija transcendentinį monoteizmą; krikščionys kviečiami į tos Vienybės vidinį gyvenimą.
5. Maldos formulė, kurią galima naudoti
Jei žmonės nori išreikšti šią poziciją maldoje, kažkas panašaus į tai gali išlaikyti pusiausvyrą:
„Tėve, Tu esi visko šaltinis.
Tu viską atidavei savo mylimam Sūnui, ir Jame Tu apsireiškėi.
Aš garbinu Tave per Tą, kuris sėdi Tavo dešinėje,
kuris viešpatauja tik tam, kad Tave šlovintų.
Aš gerbiu Sūnų, kuris gerbia Tave,
ir abiem Jums skiriu vieną šlovę, nes Tavo valia ir meilė yra viena.“
Tokia malda atspindi „Hebrajams“ laiško viziją: vienas sostas, viena valia, du meilės veidai, amžinai vienas kitam atiduodantys.