1-as prieštaravimas:
„Jei tiesa jau buvo įterpta į kūriniją, apreiškimas tampa nereikalingas.“
Atsakymas
Šis prieštaravimas neteisingai supranta skirtumą tarp tiesos egzistavimo ir gebėjimo sėkmingai ją atrasti.
Kažkur Žemėje paslėptas lobis jau egzistuoja pasaulyje, tačiau tai nereiškia, kad kiekvienas žmogus gali jį lengvai rasti. Tai, kad kažkas teoriškai atrandama, nereiškia, kad tai praktiškai prieinama.
Visatoje yra neišmatuojamas konceptualių galimybių, simbolinių struktūrų, moralinių intuicijų, mitų, filosofijų, troškimų, klaidų ir dalinių tiesų laukas. Žmonija beveik aklai klaidžioja šiame didžiuliame informaciniame labirinte. Problema yra ne tiesos nebuvimas, o didžiulis sudėtingumas kartu su žmogaus iškrypimu.
Todėl apreiškimas išlieka absoliučiai būtinas – ne todėl, kad tiesos nėra kūrinijoje, bet todėl, kad žmonija nuolat nesugeba teisingai jos link naršyti.
Malonė yra dieviška pagalba ieškant.
Apreiškimas yra kryptingas pataisymas.
Pranašas negauna svetimų sąvokų, importuotų į realybę iš kitur. Pranašas gauna nepaprastą vadovavimą, leidžiantį tinkamai išdėstyti tiesas, jau slypinčias kūrinijoje.
Be tokios pagalbos filosofija nuolat griūva fragmentacijoje, prieštaravimuose, spekuliacijose ir klaidose – lygiai taip, kaip ir rodo žmonijos istorija.
2-as prieštaravimas:
„Jūsų modelis apreiškimą paverčia paprastu žmogišku atradimu.“
Atsakymas
Ne. Modelis aiškiai išsaugo transcendenciją ir dieviškąją intervenciją.
Painiava kyla todėl, kad daugelis žmonių nesąmoningai daro prielaidą, jog dieviškasis apreiškimas turi veikti kaip antgamtinis duomenų perdavimas – tarsi dangus periodiškai į kūriniją įšvirkščia svetimų informacinių medžiagų.
Tačiau apreiškimas nebūtinai turi veikti tokiu būdu, kad išliktų tikrai dieviškas.
Pasaulis gali likti atviras sąveikai su aukštesnėmis sferomis, tačiau vis dar yra uždaras savo vidinių išteklių bazės atžvilgiu. Gali pasirodyti angelai. Gali daryti įtaką demonai. Gali įvykti dvasiniai susitikimai. Pranašai gali gauti vizijas, įkvėpimą, sapnus ar tiesioginį vadovavimą.
Uždaras lieka ne kontaktas, o medžiaga.
Apreiškimo turinys vis tiek kyla iš realybių, kurias Dievas jau nuo pat pradžių įtraukė į kūriniją. Todėl dieviškasis veiksmas susideda ne iš svetimos konceptualios materijos importavimo, o iš to, kas jau potencialiai egzistuoja pačioje realybėje, atskleidimo, sutvarkymo, išaiškinimo ir nukreipimo.
Tai išsaugo ir transcendenciją, ir darną.
3-as prieštaravimas:
„Jei žmonės teoriškai galėjo patys atrasti tiesą, kodėl Jėzus Kristus buvo toks unikalus?“
Atsakymas
Jėzaus Kristaus unikalumas slypi ne teiginyje, kad niekam kitam nebuvo leista atrasti tiesos.
Jo unikalumas slypi tame, kad niekas kitas sėkmingai neieškojo pakankamai giliai, kad ten patektų.
Tai nepaprastai svarbus skirtumas.
Tradicinis mąstymas dažnai įsivaizduoja žmoniją kaip bejėgę, kol Dievas savavališkai neįveda į pasaulį neprieinamos informacijos. Tačiau paties Kristaus elgesys smarkiai prieštarauja šiai minčiai.
Jis nesielgia su fariziejais kaip su nekaltomis aukomis, neturinčiomis prieigos prie tiesos.
Jis juos bara.
Negailestingai.
Kodėl?
Nes jie turėjo:
- Raštus,
- pranašiškas tradicijas,
- moralinę sąžinę,
- ženklus,
- protą,
- ir šimtmečius sukauptą apreiškimą,
tačiau vis tiek nesugebėjo atpažinti priešais juos esančios tiesos.
Todėl jų nesėkmė buvo ne informacijos trūkumas, o ieškojimų iškraipymas.
Kristaus kritika prasminga tik tuo atveju, jei žmonija prisiima tikrą atsakomybę nuoširdžiai siekti tiesos.
4-as prieštaravimas:
„Tai skamba pernelyg optimistiškai žmogaus proto atžvilgiu.“
Atsakymas
Visiškai priešingai.
Šis modelis iš tikrųjų yra labai pesimistiškas savarankiško žmogaus samprotavimo atžvilgiu.
Žmonės beveik visada klysta.
Civilizacijos nuolat grimzta į stabmeldystę, korupciją, tribalizmą, prietarus, ideologinį aklumą, valdžios garbinimą ir savanaudišką teologiją. Pati filosofinė istorija demonstruoja begalinį susiskaldymą ir prieštaravimus.
Neteigiama, kad žmonės gali lengvai samprotauti ir rasti tiesą.
Teigiama, kad tiesa egzistuoja kūrinijoje, o žmonija katastrofiškai prasta ją teisingai išgauti.
Štai kodėl apreiškimas yra būtinas.
Ne todėl, kad tiesos nėra.
Bet todėl, kad paieškos erdvė yra per plati.
5-as prieštaravimas:
„Tuomet pranašai tėra filosofai su geresne intuicija.“
Atsakymas
Ne. Skirtumas yra daug didesnis.
Filosofas ieško vienas.
Pranašas ieško gaudamas dievišką pagalbą.
Filosofas visiškai pasikliauja savarankišku kelionių per didžiulį galimų tiesų lauką atlikimu. Tai neišvengiamai sukuria dalines įžvalgas, sumaišytas su dideliais iškraipymais.
Tačiau pranašas tampa imlus apreiškimui dėl nepaprasto ieškojimo nuoširdumo, nuolankumo, atvirumo, ryžto ir dvasinio susitaikymo.
Įsikiša malonė.
Duodamas nurodymas.
Paieška palengvinama.
Štai kodėl pranašai nuolat pasiekdavo tiesas, prie kurių filosofai niekada neprieidavo nuosekliai.
Todėl pranašas yra ne tik intelektualiai pranašesnis. Pranašui padedama.
6-as prieštaravimas:
„Jūsų požiūris teigia, kad išgelbėjimas visiškai priklauso nuo žmogaus pastangų.“
Atsakymas
Ne. Pats ieškojimas negarantuoja sėkmės.
Galima nuoširdžiai ieškoti dešimtmečius ir vis tiek likti pasiklydusiam be dieviško vadovavimo. Esmė ne savęs išgelbėjimas per intelektą. Esmė – imlumas.
Apreiškimas lieka malone.
Vedimas lieka malone.
Apšvietimas lieka malone.
Vis dėlto malonė neveikia mechaniškai pasyvių individų. Žmonės lieka moraliai atsakingi už tai, ar jie nuoširdžiai ieško tiesos, ar tik puoselėja guodžiamas iliuzijas.
Todėl modelis išsaugo ir:
žmogaus atsakomybę,
ir dieviškąją pagalbą.
7-as prieštaravimas:
„Jei mitai ir apokrifinės istorijos gali tapti apreiškimo statybine medžiaga, tai niekas nebėra šventa.“
Paneigiamas argumentas
Šis prieštaravimas painioja žaliavą su galutine struktūra.
Akmuo, išbarstytas žemėje, dar nėra šventykla.
Panašiai ir mitai, apokrifinės istorijos, simboliniai fragmentai ir žmonių intuicijos pačios savaime nėra apreiškimas. Dauguma jų lieka nepilni, iškreipti ar išgalvoti.
Vis dėlto tai netrukdo dieviškai apvaizdai vėliau panaudoti egzistuojančios žmonių kultūros fragmentus aukštesnėje darnioje struktūroje.
Šventumas slypi ne pačiame izoliuotame fragmente, o jo galutiniame įdėjime į tiesą.
Iš tiesų, šventraštis ne kartą parodo šį principą:
palyginimai remiasi įprasta žmonių patirtimi,
pranašystės remiasi esamais istoriniais įvykiais,
apreiškimas kalba žmonių kalba,
simboliai kyla iš pačios gamtos.
Dievas nieko nešvaisto.
Net ir ydingi žmonių bandymai vėliau gali tapti naudinga medžiaga didesniame tiesos atskleidime.
8-as prieštaravimas:
„Jūsų sistema dvasinį aklumą paverčia pernelyg smerktinu.“
Atsakymas
Jėzaus Kristaus mokymai dvasinį aklumą jau paverčia moraliai rimtu.
Vėl ir vėl Jis smerkia:
- veidmainystę,
- užkietėjusias širdis,
- atsisakymą matyti,
- atsisakymą girdėti,
- prisirišimą prie statuso,
- selektyvų aiškinimą
- ir performatyvų religingumą.
Kodėl egzistuotų toks pasmerkimas, jei žmonės neprisiimtų jokios atsakomybės ieškant tiesos?
Problema ne ta, kad kiekviena klaida yra vienodai smerktina. Žmogaus ribotumas, auklėjimas, baimė, trauma ir indoktrinacija akivaizdžiai svarbūs.
Tačiau išlieka esminis skirtumas tarp:
nuoširdaus ieškotojo, kovojančio tiesos link,
ir pasipūtusio paveldėtos iliuzijos gynėjo.
- Svarbu jūsų orientacija į tiesą.
- Svarbu jūsų noras sekti tiesa.
- Svarbu jūsų atvirumas.
Visa pranašiška tradicija tuo remiasi.
9 prieštaravimas:
„Jūsų teorija skamba deterministiškai, jei visos tiesos jau nuo pat pradžių būtų įdėtos į kūriniją.“
Atsakymas
Potencialas nepanaikina laisvės.
Sėkloje slypi medžio galimybė, tačiau tikrasis medžio vystymasis vis tiek vyksta per laiką, kovą, sąlygas, pasirinkimus, nelaimes ir sąveikas.
Panašiai ir kūrinija gali apimti visą galimybių lauką, nesumažindama istorijos iki mechaninio neišvengiamumo.
Tiesa jau gali egzistuoti potencialiai kūrinijoje, o žmonija vis dar gali:
- ją ignoruoti,
- ją iškreipti,
- ją netinkamai naudoti,
- ją slopinti,
- ją iš dalies atskleisti,
- arba su ja derintis.
Todėl pranašystė atspindi ne fatalistinį scenarijų rašymą, o gilų jau realybėje įterptų trajektorijų supratimą.
10 prieštaravimas:
„Tai galiausiai apreiškimą redukuoja iki psichologinės patirties.“
Atsakymas
Ne. Modelis aiškiai atmeta redukcionizmą.
Apreiškimas iš tiesų gali ateiti viduje – per įsitikinimą, suvokimą, aiškumą ar staigų nušvitimą – tačiau tai nereiškia, kad jo kilmė yra vien psichologinė.
Pati žmogaus sąmonė gali veikti kaip sąlyčio taškas tarp sričių.
Vidinė apreiškimo forma nepaneigia transcendencijos labiau, kaip išgirsti žodžiai nepaneigia kito kalbėtojo egzistavimo.
Klaida slypi manyme, kad autentiškas apreiškimas visada turi pasireikšti per įspūdingus antgamtinius pasireiškimus.
Kartais giliausi apreiškimai tyliai išnyra ieškotojo, jau pasiruošusio juos priimti, širdyje.