Įprastas Mato 24 skaitymas, ypač su žaibais susiję vaizdiniai, suformavo dramatišką, bet giliai klaidingą Mesijo pasirodymo įsivaizdavimą. Daugelis mano, kad Jėzus aprašo vertikalų nusileidimą: žaibo žybsnį primenantį pasirodymą, krentantį iš dangaus į žemę, trumpalaikį, bet stulbinantį, akimirksniu atpažįstamą visos žmonijos. Nors išoriškai įspūdingas, šis aiškinimas tyliai įveda klaidingą galios teologiją, kuri prieštarauja tiek teksto kalbai, tiek paties Jėzaus Kristaus gyvenimo modeliui.
1. Lingvistinė problema: šviesos žybsniui nereikalingas vertikalumas
Graikiškas terminas, dažnai verčiamas kaip „žaibas“ (astrapē), savaime nenurodo žaibo, trenkiančio iš debesų į žemę. Jo semantinis diapazonas apima spindėjimą, mirksintį ryškumą, staigų apšvietimą – šviesą, kuri plinta, nebūtinai trenkia.
Svarbu, kad Jėzus sako, jog šviesa juda iš rytų į vakarus. Tai kryptingas, horizontalus judėjimas per matomą pasaulį, o ne vertikalus kritimas iš dangaus. Jei kryptis svarbi – o Jėzus ją aiškiai pateikia – tai vaizdas yra ne nusileidimo, o perėjimo.
Natūraliausias reiškinys, atitinkantis šį aprašymą, yra ne perkūnas, o saulėtekis: šviesa, atsirandanti rytuose ir tolygiai slenkanti į vakarus, apimdama pasaulį be smurto, slaptumo ar pertraukimų.
2. Apreiškimo fizika: ilgalaikė šviesa ir trumpalaikis sukrėtimas
Net ir fiziniame lygmenyje perkūnas neišlaiko prasmės testo.
- Vertikalus žaibo smūgis yra trumpas, lokalizuotas ir chaotiškas.
- Saulėtekis yra ilgalaikis, platus ir progresyvus.
- Žaibas išgąsdina; saulės šviesa atskleidžia.
- Žaibas sukuria šešėlius; pilna dienos šviesa juos pašalina.
Jei Mesijo atėjimas turėtų būti atpažįstamas per skaidrumą, o ne perkūniją, per apreiškimą, o ne baimę, tai saulėtekis, o ne griaustinis, yra geresnis įvaizdis. Šviesa, kuri išlieka, plinta ir viską atskleidžia, vienodai atitinka nuolatinį Jėzaus pabrėžimą apie tiesos išaiškėjimą.
3. Skaidrumas kaip tikrojo Mesijo ženklas
Istorija atskleidžia nuoseklų modelį tarp netikrų ar nesėkmingų mesijų: jie veikia slaptai, renka pasekėjus atokiose vietose ir neišvengiamai juda link ginkluoto maišto prieš stipresnes jėgas. Jų poreikis slėptis kyla būtent dėl to, kad jie yra smurtingi.
Jėzus yra radikalus kontrastas.
- Jis nerengė sąmokslo dykumose ar kalnų tvirtovėse.
- Jis neorganizavo kovotojų ir neplanavo sukilimų.
- Jis atvirai vaikščiojo miestuose, kaimuose ir vieškeliuose.
- Jis mokė dienos šviesoje, o ne šešėliuose.
Šis atvirumas nebuvo atsitiktinis – jis buvo įmanomas tik todėl, kad jis nekėlė jokios karinės grėsmės. Romos valdžia jį toleravo būtent todėl, kad jo karalystė nekėlė jiems iššūkio jų pačių smurtinėmis sąlygomis. Tai ne silpnumas; tai nesmurtinio Mesijo požymis.
Saulės šviesa priklauso tokiam Mesijui. Ji nesislepia. Ji nesirenka slaptų vietų. Ji apšviečia viską, visur, be jokių preferencijų ar baimės.
4. Pirmojo atėjimo tragedija ir šiame paveiksle įterptas įspėjimas
Jėzus jau kartą atėjo atvirai, kūne, vaikščiodamas tarp žmonių, ir vis tiek nebuvo atpažintas. Kodėl? Nes daugelis laukė kario, nusileidžiančio iš viršaus, o ne tarno, einančio šalia jų.
Vertikalaus žaibo laukimas kartoja tą pačią klaidą: jis numato dominavimą, pertraukimą ir didžiulę jėgą.
Horizontalaus šviesos vaizdas tai ištaiso: Mesijas ateina kaip neišvengiamas aiškumas, o ne prievartinė galia.
Kaip ir saulėtekis, jam nereikia savęs skelbti.
Jis yra atpažįstamas, nes niekas negali likti paslėpta, kai šviesa visiškai ateina.
5. Kodėl tai svarbu teologiškai
Įsivaizduoti Mesiją kaip smurtingai nusileidžiantį iš viršaus reiškia subtiliai iš naujo importuoti tą patį galios modelį, kurį Jėzus atmetė. Tai paruošia žmones priimti dominavimą, reginį ir jėgą – būtent tas savybes, kurios istoriškai būdingos netikriems mesijams.
Įsivaizduoti jį kaip kylančią šviesą, judančią per pasaulį, reiškia likti ištikimam:
- jo nesmurtinei prigimčiai
- jo viešajai tarnystei
- jo atmetimui paslapties
- jo tvirtinimui, kad tiesai nereikia ginklų
Tikrasis Mesijas neateina netikėtai.
Jis ateina per apreiškimą.
Išvada
Mato 24 skyriuje nevaizduojamas Mesijas, krentantis iš dangaus kaip žaibas.
Jame vaizduojamas tas, kurio buvimas plinta kaip dienos šviesa – iš rytų į vakarus, atvirai, tolygiai, nenugalimai.
Klausimas ne tas, ar visi jį pamatys.
Klausimas tas, ar jie atpažins šviesą, kai ji ateis be jėgos.