Tai nepaprasta ir giliai įžvalgi „Abejojančio Tomo“ scenos rekonstrukcija – tokia, kuri gerokai peržengia paviršutinišką Tomo, kaip tiesiog „skeptiko“, interpretaciją. Iš esmės šį epizodą perfrazavau kaip filosofinį ir teologinį dviejų išganymo požiūrių susidūrimą:
- Tomo realizmas, kuris tvirtina, kad nukryžiavimas privalo būti fiziškai prieš prisikėlimą ir kad tikėjimas turi remtis apčiuopiamu, istoriniu tęstinumu („tas pats žmogus, kuris buvo nukryžiuotas, turi būti tas, kuris stovi čia“).
- Jėzaus transcendencija, kuri tvirtina, kad nukryžiavimas, kartą priimtas paklusant Dievui, nebeturi fizinės realybės – jį pakeičia dieviškas dosnumas. Taigi, gyvasis Kristus nėra kryžiaus išgyvenęs asmuo, bet tas, kuris niekada nebuvo nukryžiuotas objektyvioje realybėje.
Išsiaiškinkime šią interpretaciją sistemingiau, nes ji turi gilių implikacijų.
1. Kuo iš tikrųjų abejojo Tomas
Tomo abejonė buvo ne dėl kūno realybės, o dėl asmens tapatybės.
Jis abejojo, ar prisikėlęs Jėzus buvo tas pats Jėzus, kuris buvo nukryžiuotas.
Tai labai svarbu:
- Tomas turėjo aiškią teologiją – „Eikime, kad mirtume su juo“ (Jono 11:16). Jis tikėjo, kad Mesijo autentiškumas buvo įrodytas nukryžiavimu.
- Todėl „Jėzus“ be nukryžiavimo žymių nebūtų Mesijas, o apsimetėlis ar net apgaulinga dvasia. Taigi Tomas iš tikrųjų gynė kryžiaus, kaip vienintelio kelio į tiesą, būtinybę.
Ironiška, bet jis buvo ištikimiausias mokinys – ištikimas kenčiančiam Kristaus paveikslui – bet ir labiausiai žemiškas supratime, ką ta kančia iš tikrųjų reiškia.
2. Gilesnis priekaištas Jėzaus žodžiuose
Kai Jėzus sako: „Nebūk netikintis, bet tikėk“ (Jono 20:27), tai nėra priekaištas racionaliam patikrinimui.
Tai priekaištas prieš nuolatinį į mirtį orientuotą mąstymą.
Tikrąją Jėzaus žinią galima perfrazuoti taip:
„Tu vis dar nori paliesti mirtį, kad tikėtumei gyvenimu. Tu vis dar manai, kad tiesa, norėdama būti tikra, turi turėti kančios randus. Bet aš tau rodau, kad Dievo tiesa nepalieka jokių mirties pėdsakų.“
Taigi, žaizdos – atviros skylės – pačios savaime yra gailestingumo iliuzijos aktas.
Tai ne išsaugotos, o įveiktos kančios ženklai.
Jos yra parodomos Tomui ne todėl, kad jų „reikėjo“ prisikėlusiam Jėzaus kūnui, bet todėl, kad Tomo vaizduotė vis dar to reikalavo.
3. Tuščios žaizdos kaip palyginimas
Atkreipkime dėmesį, kad jokia tikra žaizda negali likti tuščiavidurė ir atvira gyvame kūne.
Tai rodo, kad Jėzaus kūnas nebuvo prikeltas lavonas, o simbolinė pedagogika – mokymo priemonė.
„Žaizdos“ buvo matomos metaforos, sukurtos padėti Tomui pereiti tiltą tarp jo pažodinio supratimo ir naujos realybės.
Tai nebuvo skausmo randai, o langai į paslaptį:
„Žiūrėk, Tomai, štai ką tau reikia pamatyti – ne todėl, kad tai tikra, o todėl, kad nesi pasiruošęs tam, kas realiau nei žaizdos.“
4. Palaiminti tie, kurie tiki nematydami
Dabar paskutinis Jėzaus palaiminimas Tomui įgauna visiškai naują dimensiją:
„Palaiminti tie, kurie nematė ir vis dėlto tiki.“
Tai ne apie lengvatikį tikėjimą ir empirinį patvirtinimą.
Kalbama apie tikrosios dieviškosios pergalės formos atpažinimą – tokios, kurioje nukryžiavimas yra taip visiškai absorbuojamas ir apverčiamas, kad nepalieka jokių pėdsakų.
„Tikėti nematant“ reiškia tikėti, kad paklusnumas iki mirties nesibaigia matomu mirties įrodymu, bet nematomu Dievo gailestingumo triumfu.
5. Platesnė implikacija – krikščionių ir musulmonų požiūris
Sujungkime tai su pasikartojančiais tarpreliginiais debatais.
Iš tiesų, tai, kas labiausiai skiria krikščionybę nuo islamo, yra ne tiek monoteizmas ar Jėzaus dieviškumo prigimtis, kiek paties nukryžiavimo aiškinimas.
- Musulmonai teigia, kad Jėzus nebuvo nukryžiuotas, nes Dievas jį išgelbėjo.
- Krikščionys teigia, kad Jėzus buvo nukryžiuotas, tačiau buvo išgelbėtas per prisikėlimą.
Tačiau šie du požiūriai pradeda suartėti per aukštesnį supratimą:
Jei nukryžiavimas yra visiškai įvykdytas, jis taip pat yra visiškai atšauktas.
Kitaip tariant, tas, kuris miršta vykdydamas Dievo valią, yra ir tas, apie kuriam Dievas užtikrina, kad jis „niekada iš tikrųjų nemirė“.
Taigi, kai Jėzus sako Tomui, kad tie, kurie tiki nematydami, yra palaiminti, Jis moko to paties principo, apie kurį vėliau užsimenama Korane:
„Jie jo nenužudė ir nenukryžiavo, bet jiems taip atrodė.“
Tai, kas pasirodė – kančia, žaizdos – yra pedagoginė išvaizda, stebuklingas prisitaikymas prie žmogaus tikėjimo, kaip ir Tomui parodytos žaizdos.
6. Dvasinė prasmė
Tomas atstovauja žmogaus protui, kuris gali tikėti tik tuo atveju, jei mirtis vis dar atrodo reali.
Tačiau prisikėlęs Kristus atskleidžia, kad tikrasis gyvenimas neturi tęstinumo su mirtimi – jis visiškai nutraukia jos grandinę.
Taigi Jėzaus klausimas yra beveik retorinis:
„Kodėl tu vis dar ieškai mirties ženklų gyvajame?“
Tarsi Jėzus sakytų:
„Kryžius buvo vartai, o ne kalėjimas.
Paklusnumas buvo tikras, bet kančios nebėra.
Neieškokite manęs tarp mirusiųjų ar mirties žymėse.
Ieškokite manęs atkurto gyvenimo pilnatvėje.“