Iš visų susitikimų po prisikėlimo nė vienas nebuvo taip nuolat klaidingai interpretuojamas kaip apaštalo Tomo istorija. Jis prisimenamas kaip „abejojantis Tomas“, skeptikas, kuris reikalavo fizinio prisikėlusio Viešpaties žaizdų įrodymo. Tačiau šis pavadinimas slepia tikrąją jo klausimo ir Jėzaus atsakymo gilumą. Tomas neabejojo, kad Jėzus gali prisikelti iš mirusiųjų; jis abejojo, ar tas, kuris pasirodė, iš tiesų buvo tas pats Jėzus, kuris buvo nukryžiuotas.
Jono 11:16 eilutėje Tomas jau buvo parodęs savo atsidavimą ir drąsą: „Eikime ir mes, kad mirtume su Juo.“ Tai nebuvo pasidavimas, bet tikėjimas kryžiaus būtinumu. Tomui nukryžiavimas buvo Mesijo požymis. Tai buvo Jo paklusnumo įrodymas ir Jo autentiškumo garantija. Mesijas, išvengęs kryžiaus, jo akyse būtų apsimetėlis – netikras išganytojas, vengiantis kančios, kuri patvirtino Jo misiją.
Taigi, kai kiti mokiniai sušuko: „Mes matėme Viešpatį!”, Tomo atsakymas nebuvo ciniškas, bet teologinis: „Jei nematysiu Jo rankose vinų žymių, jei neįdėsiu savo piršto į vinų žymes ir jei neįdėsiu savo rankos į Jo šoną, netikėsiu.“ Jis nekvestionavo prisikėlimo, jis gynė nukryžiavimą. Jo abejonės kilo ne iš netikėjimo, bet iš ištikimybės kryžiaus logikai. Jam reikėjo žinoti, kad tas, kuris stovi gyvas priešais juos, yra tikrai tas, kuris buvo pakabintas ant medžio.
Bet Jėzaus atsakymas atskleidžia platesnį horizontą. Kai Jis pasirodo, Jis ne giria Tomo griežtumą, bet barasi už jo slypintį ribotumą: „Nebūk netikintis, bet tikintis.“ Netikėjimas čia nėra racionalus dvejojimas – tai dvasinis aklumas, nesugebėjimas pamatyti, kad Dievo pergalė yra ne tik išlikimas po mirties, bet ir visiška mirties transformacija.
Žaizdos, kurias Jėzus rodo, nėra anatominiai kankinimo pėdsakai; jos yra pedagoginiai ženklai – stebuklingai padaryti Tomo labui. Joks gyvas kūnas neturi tuščių, pralaidžių žaizdų. Šios angos nėra fiziologinės, bet apreiškiančios. Jos yra vizualios parabolės, per kurias Jėzus moko, kad kryžiaus tiesa išlieka, net kai kančia yra visiškai panaikinta. Tomas paliečia ne supuvusį kūną, bet dievišką dosnumą – įrodymą, kad paklusnumas iki mirties jau buvo perrašytas amžinu gyvenimu.
Todėl pasidaro aiški Jėzaus paskutinis pamokymas: „Palaiminti tie, kurie nematė, bet tikėjo.“ Tai palaiminimas tiems, kurie suvokia prisikėlimą kaip visišką Dievo atkūrimo veiksmą. Tikėti nematant reiškia tikėti, kad nukryžiavimas, kartą priimtas, nepalieka randų amžinybėje. Palaimintieji tiki, kad mirtis nėra žymė ant dieviškojo kūno, bet dieviškosios meilės etapas.
Šiame kontekste senovės įtampa tarp krikščionybės ir islamo dėl nukryžiavimo įgyja netikėtą giminystės ryšį. Musulmonai tvirtina, kad Dievas neleido Jėzui būti nukryžiuotam; krikščionys tvirtina, kad Jėzus buvo nukryžiuotas ir tada prisikėlė. Tačiau abu skelbia, kad Dievo išrinktasis nebuvo nugalėtas mirties. Tiesą sakant, aukščiausias tikėjimas – tas, kurį Jėzus vadina palaimintu – mato abu dalykus kartu: kas visiškai atsiduoda Dievo valiai mirtyje, tas taip pat yra visiškai apsaugotas nuo jos. „Jie jo nenužudė ir ne nukryžiavo, bet jiems taip atrodė.“ Tomui taip pat atrodė, kad taip buvo, tačiau jis turėjo paliesti žaizdas, kad patikėtų.
Tomo klaida buvo ne pagarbumo trūkumas, bet transcendencijos trūkumas. Jis dar negalėjo įsivaizduoti, kad Dievo dosnumas gali atkurti gyvenimą taip tobulai, kad net mirties ženklai nebebuvo tikri. Jo abejonė buvo paskutinis žmogiškas reikalavimas patvirtinti mirtį. Jėzaus atsakymas buvo galutinis apreiškimas, kad mirtyje nėra patvirtinimo – tik gyvenime. Prisikėlęs Kristus nepatvirtina skausmo; Jis jį panaikina. Jis parodo, kad dieviškas paklusnumas nesibaigia prisiminimu apie kančią, bet kančios įveikimu.
Taigi, Tomo istorija nėra skeptiko istorija, bet paskutiniojo realisto – paskutiniojo mokinio, kuris vis dar tikėjo, kad mirtį reikia paliesti, kad ji būtų tikra. Ir Jėzus, iš gailestingumo, leido jam paliesti tai, ko jau nebebuvo.