Leiskite man paaiškinti Persikėlimo sąvoką kuo paprasčiau.
Kai Jėzus kalba apie garstyčios grūdo dydžio tikėjimą – tikėjimą, kuris gali kalnus perkelti, figmedį nudžiovinti ar medį jūroje pasodinti – Jis ne poetiškai perdeda. Jis rodo į kažką realaus. Klausimas ne tas, ar tokie dalykai gali įvykti, o kaip jie gali įvykti nesugriaunant realybės į chaosą.
Norėdami tai suprasti, turime pradėti labai paprastai.
Paveikslėlis, kurį gali suprasti ir vaikai
Įsivaizduokite vaiką, piešiantį paveikslėlį.
Vaikas nupiešia kalną ant popieriaus lapo. Kalnas yra ten, nes vaikas jo norėjo. Kiekviena linija, kiekviena forma egzistuoja, nes vaikas ja džiaugiasi.
Dabar tarkime, kad vaikas staiga nusprendžia:
„Kalnas yra netinkamoje vietoje.“
Ką vaikas gali padaryti?
Vaikas negali tiesiog „pastumti“ kalno per puslapį. Tai sugadintų piešinį. Linijos išsiteptų, paveikslas prarastų formą. Nėra jokio švaraus būdo jį perkelti pačiame piešinyje.
Taigi, ką vaikas daro vietoj to?
Vaikas išmeta seną piešinį į šiukšliadėžę ir vėl nupiešia paveikslėlį – šį kartą su kalnu tinkamoje vietoje.
Paveikslas nėra fiksuotas būtinybės. Jis egzistuoja toks, koks yra, nes jo būtent tokio nori jį kūręs asmuo.
Ką tai reiškia tikėjimui
Štai kaip tikėjimas, kuris judina kalnus, gali būti suprantamas kaip pagrindinis Persikėlimo koncepcijos pavyzdys.
Kalnas nevaikščioja.
Jis nėra stumiamas.
Jis nėra sulaužomas ir tempiamas kažkur kitur.
Vietoj to, realybė, kurioje egzistuoja kalnas, yra sukuriama kitaip.
Tai, kas buvo palaikoma čia, nebėra palaikoma čia.
Vietoj to, tai palaikoma kitoje vietoje.
Iš išorės atrodytų, kad kalnas tiesiog nebėra vienoje vietoje, o dabar yra kitoje. Ne todėl, kad jis keliavo, bet todėl, kad pati realybė buvo įgauta nauja, teisinga forma.
Figmedis
Tas pats principas paaiškina figmedžio vytimą.
Medis nebuvo smurtingai sunaikintas. Jis nebuvo lėtai žalojamas. Jis tiesiog nustojo būti gyvas.
Gyvenimas tęsiasi ne todėl, kad privalo, bet todėl, kad yra palaikomas.
Kai ši parama nebeteikiama, gyvoji būsena žlunga. Medis nudžiūsta – ne dėl jėgos, o dėl palaikymo nutraukimo.
Šilkmedis
Kai Jėzus kalba apie medžio išrovimą ir pasodinimą jūroje, Jis vėlgi apibūdina tai, ko negalima padaryti jėga.
Niekas negali išrauti medžio ir sėkmingai jį persodinti jūroje įprastais veiksmais. Jis mirtų.
Tačiau jei realybė būtų atkurta iš naujo, medis nesipriešintų. Jis tiesiog įsišaknijęs jūroje – jau visas, jau stabilus, jau užbaigtas toje naujoje būsenoje.
Ne sunaikinimas, o pataisymas
Svarbu suprasti, kas čia vyksta.
Tai ne pasaulio sunaikinimas ir visiškai kitokio sukūrimas. Tai sugriautų viską – žmones, atmintį, tęstinumą.
Vietoj to, realybė išsaugoma, bet pataisoma.
Kas turėtų likti, tas išlieka.
Kas turi pasikeisti, tas keičiasi.
Tai tarsi vaikas, perpiešiantis tą patį paveikslą – išlaikantis viską, kas buvo teisinga, ir taisantis tik tai, kas buvo neteisinga.
Kodėl svarbus tikėjimas
Ši galia nėra mechaninė. Tai nėra kažkas, ką žmogus gali naudoti kaip įrankį.
Ji veikia tik tada, kai yra suderinta su Tuo, kuris viską palaiko.
Jei tokia galia būtų naudojama be supratimo, ji sukeltų netvarką. Tačiau tikrasis tikėjimas nėra nepriklausomas. Tai nėra savavalė. Tai dalyvavimas valioje, kuri jau laiko realybę kartu.
Štai kodėl Jėzus kalba apie tai, kad net ir mažiausio tikrojo tikėjimo pakanka. Tikėjimo dydis nėra kiekybė – tai susiderinimas.
Aiški išvada
Kalno perkėlimas nereiškia materijos stumdymas.
Medį nudžiūti nereiškia jį pulti.
Medžio persodinimas jūroje nereiškia jo priverstinis panaudojimas.
Tai nėra veiksmai realybėje.
Tai akimirkos, kai pati realybė sukuriama kitaip – švariai, nuosekliai ir be prieštaravimų.
Taigi, tikėjimas nėra galia manipuliuoti pasauliu.
Tai susitaikymas su Tuo, kuris jį palaiko – ir todėl tai tampa veiksmų langu, per kurį net neįmanomi dalykai gali tapti realybe nieko nesulaužant.