Daugelis žmonių įsivaizduoja dieviškąjį apreiškimą taip, tarsi tiesos periodiškai būtų skleidžiamos į pasaulį iš kažkokios svetimos metafizinės sferos, tarsi dangus į žmonijos istoriją importuotų visiškai naują konceptualią medžiagą. Tuomet Šventasis Raštas traktuojamas beveik kaip antgamtinis siuntinys iš už pačios realybės ribų.
Tačiau šis vaizdas yra labai klaidinantis.
Visata veikia kaip uždara išteklių sistema. Niekas, kas buvo naudojama fizinio pasaulio statyboje, niekada neatkeliavo iš už kūrinijos po to, kai prasidėjo pati kūrinija. Kiekviena kada nors pastatyta šventykla buvo pastatyta iš medžiagų, jau esančių šioje visatoje. Akmuo, medis, metalai, atomai, anglis, molekulės – visa tai jau buvo įterpta į kūriniją nuo pat pradžių.
Net kai žmonija atranda naujų elementų, išranda naujas technologijas ar kuria nuostabias naujas struktūras, mes neimportuojame svetimų medžiagų į realybę. Mes atskleidžiame derinius, potencialus ir pritaikymus, kurie jau buvo paslėpti sukurtoje tvarkoje nuo pat pradžių.
Tas pats principas taikomas ir dieviškajam apreiškimui.
Šventyklos analogija
Jokia Dievo šventykla niekada nebuvo pastatyta iš medžiagų, kilusių už visatos ribų. Net „naujoji šventykla“, apie kurią kalbėjo Jėzus Kristus, buvo Jo fizinis žmogaus kūnas, kol Jis gyveno Žemėje. Ir po Jo išėjimo tikinčiojo kūnas tampa šventykla per Šventosios Dvasios gyvenseną.
Tačiau net ir ši šventykla išlieka fizinė. Ji vis dar statoma iš žemiškos materijos – kūno, kraujo, atomų, anglies, molekulių. Nieko svetimo kūrinijai nebuvo pridėta.
Apreiškimas veikia taip pat.
Raštuose randamos tiesos nėra metafizinės substancijos, importuotos iš anapus kūrinijos. Tai tiesos, jau įterptos į pačios realybės struktūrą, laukiančios, kol bus atskleistos, surinktos, atpažintos ir tinkamai suderintos.
Tiesa kaip įterptas potencialas
Kiekviena galima doktrina, kiekviena galima religinė formuluotė, kiekviena galima interpretacija jau egzistavo kaip potencialas sukurtoje tvarkoje nuo pat pradžių.
Tai nereiškia, kad visos doktrinos yra teisingos.
Kaip akmenų krūva automatiškai netampa šventykla, taip ir idėjų rinkinys automatiškai netampa tiesa. Medžiagos gali egzistuoti, bet jų išdėstymas svarbus. Jų darna svarbi. Jų suderinamumas su realybe svarbus.
Šventykla griūva, jei jos medžiagos surenkamos prieštaraujant fizikos dėsniams.
Panašiai ir doktrina griūva, kai idėjos surenkamos prieštaraujant gilesnei tiesos struktūrai.
Taigi apreiškimo užduotis yra ne svetimų sąvokų įskiepijimas žmonijai, o teisingas jau kūrinijoje slypinčių realybių atskleidimas ir išdėstymas.
Kodėl egzistuoja pranašystės?
Ši perspektyva taip pat paaiškina pranašystes.
Jėzaus Kristaus atėjimas neatsirado kaip atsitiktinis pertrūkis iš už istorijos. Jo pasirodymas jau buvo „supakuotas“ į pasaulio struktūrą nuo pat pradžių. Būtent todėl pranašystės modeliai galėjo atsirasti prieš šimtmečius.
Apreiškimas skleidžiasi palaipsniui, nes pati realybė jau turi planą.
Istorija nėra improvizacija. Tai atskleidimas.
Nesupratimas apie „pasiskolintas idėjas“
Tai taip pat pašalina daugelį supaprastintų prieštaravimų, keliamų prieš šventraščius.
Žmonės dažnai atkreipia dėmesį, kad tam tikros temos egzistavo senesnėse religijose prieš krikščionybę arba kad kai kurie Korane pasirodantys pasakojimai primena apokrifinės literatūros ar senovės folkloro medžiagą. Iš to jie daro išvadą, kad apreiškimas tėra plagiatas arba žmogiškasis skolinimasis.
Tačiau šis prieštaravimas daro prielaidą, kad apreiškimas gali veikti tik per visiškai precedento neturinčią medžiagą.
Kodėl tai turėtų būti būtina?
Žaliava netampa netikra vien dėl to, kad žmonės anksčiau su ja elgėsi netobulai.
Vieno statytojo blogai panaudotas akmens luitas vėliau gali tapti didingos šventyklos dalimi kito rankose. Ankstesnis netinkamas medžiagos panaudojimas nepaneigia jos vėlesnio tinkamo panaudojimo.
Tas pats pasakytina ir apie idėjas.
Apokrifinės istorijos iš tiesų gali būti žmonių fikcija. Senovės mituose iš tiesų gali būti iškraipymų. Ankstesnėse religijose iš tiesų gali būti painių fragmentų. Vis dėlto šie fragmentai vis dar priklauso Dievo nustatytai sukurtai tvarkai. Jie lieka žmonių pasaulyje prieinamos „medžiagos“ dalimi.
Šios žaliavos nekelia jokios grėsmės Dievui - Jis pats jas sukūrė ir supakavo.
Jis gali leisti egzistuoti fragmentams, simboliams, archetipams, nepavykusioms istorijoms, dalinėms intuicijoms ar net iškreiptoms tradicijoms būtent todėl, kad jos vėliau gali tarnauti didesniam tikslui besiskleidžiančiame apreiškime.
Pati medžiaga nėra apreiškimas.
Jos galutinis išdėstymas darnioje struktūroje yra apreiškimas.
Apreiškimas kaip tobulas išdėstymas
Todėl tikrasis apreiškimo stebuklas nėra visiškai svetimų idėjų, nusileidžiančių iš kito matmens, pasirodymas.
Stebuklas yra tobulas jau egzistavusio dalyko išdėstymas.
Kaip ir pats kūrinys atsirado iš dieviškojo sutvarkymo, o ne iš atsitiktinio chaoso, apreiškimas atsiranda per dieviškąjį tiesų, simbolių, istorijų, pranašysčių, žmonių patirčių ir net ydingų tradicijų sutvarkymą į darnią struktūrą, nukreiptą į galutinę tiesą.
Niekas neatsiranda iš išorinės kūrinijos, nes pati kūrinija jau turi visą galimybių lauką, kurį Dievas nustatė nuo pat pradžių.
Žmonija nekuria tiesos.
Žmonija ją atskleidžia, netinkamai panaudoja, pertvarko, iškreipia, iš naujo atranda ir kartais – dievišku vadovavimu – galiausiai teisingai surenka.