Naujajame Testamente yra nedaug teiginių, kurie labiau neramina – ir labiau nesuprantami – nei Jono evangelijoje užrašyti žodžiai:
„Jis tai pasakė, norėdamas parodyti, kokia mirtimi pašlovins Dievą.“ (Jn 21, 19)
Iš pirmo žvilgsnio prasmė atrodo paprasta. Šventasis Petras mirs kaip kankinys, ir kažkaip ši mirtis pašlovins Dievą. Tačiau paprastumas apgaulingas. Nes jei bent trumpam sustosime, iškyla gilus sunkumas:
Kur slypi šlovė kankinystėje?
Ar tai žiaurume?
Ar tai kančioje?
Ar tai teisiojo žmogaus sunaikinimo reginyje?
Nė vieno iš šių dalykų negalima pagrįstai vadinti Dievo šlove. Smurtas nešlovina Dievo. Skausmas nešlovina Dievo. Net kančios ištvermė, nors ir žavėtina, negali būti galutinis dieviškosios šlovės pagrindas, nes tai šlovinimo svorį perkeltų žmogui, o ne Dievui.
Jei kankinystė šlovina Dievą, tai ji turi būti dėl to, ką Dievas daro, o ne dėl to, kas daroma kankiniui.
Šiame esė teigiama, kad tikrasis atsakymas slypi apleistame, bet lemiančiame principe: kankinio dieviškajame perkėlime. Tik tokiuose rėmuose Jono 21:19 teiginys tampa nuoseklus, nuoseklus ir vertas Dievo, kurį jis teigia šlovinantis.
Tradicinio požiūrio nepakankamumas
Dominuojanti interpretacija teigia, kad kankinystė šlovina Dievą, nes kankinys lieka ištikimas iki mirties. Kankinio drąsa, tvirtumas ir atsisakymas išsižadėti Dievo laikomi šlovės šaltiniu.
Tačiau šis paaiškinimas iš esmės yra nepakankamas.
Pirma, jis subtiliai perkelia šlovės centrą nuo Dievo į žmogų. Kankinys tampa pagrindiniu objektu. Jo stiprybė, ryžtas, tikėjimas – visa tai tampa šlovinimo priežastimi. Dievas geriausiu atveju tampa tuo, kuris netiesiogiai per žmogaus veiksmus gauna garbę.
Antra, jis palieka kančią nepaliestą kaip prasmingą ir netgi būtiną dieviškojo tikslo komponentą. Kankinio skausmas nėra panaikinamas – jis yra išaukštinamas. Jis tampa šventojo pasakojimo dalimi. Vis dėlto kyla neišvengiamas klausimas:
Ar tai, ką Dievas galiausiai leidžia laikyti realybe – būtent teisiųjų kančią ir sunaikinimą – gali būti vadinama šlove?
Jei kančia išlieka, blogis išlaiko savo vietą realybėje. Jis nėra nugalėtas; jis tiesiog perfrazuojamas.
Tokia sistema menkina absoliutų Dievo suverenitetą. Ji teigia, kad Dievas gali iš blogio išvesti gėrį, bet ne tai, kad Jis gali visiškai panaikinti blogį.
Perkėlimo principas
Perkėlimo sąvoka pateikia radikaliai kitokį supratimą.
Pagal šį principą:
- Kankinio įvykis iš tikrųjų įvyksta
Jį patiria kankinys. Jį liudija kiti. Jis patenka į istoriją. - Įvykis užfiksuojamas ir prisimenamas
Liudininkai išsaugo atmintį. Įvykis užrašomas knygose. Jis tampa liudijimo dalimi. - Tada Dievas veikia
Kankinys perkeliamas į realybę – laiko juostą – kurioje kankinystė niekada neįvyko.
Tai neneigia įvykio. Priešingai, tai patvirtina, kad įvykis buvo tikras. Tačiau tai teigia kai ką daug didesnio:
Tai, kas buvo tikra, nelieka tikra.
Kankinys tikrai mirė, bet dabar egzistuoja tokioje būsenoje, kurioje ta mirtis niekada neįvyko.
Trys realybės sluoksniai
Norėdami tai suprasti, turime atskirti tris sluoksnius:
1. Įvykio sluoksnis
Kankinys kenčia ir miršta. Tai tikra, tiesioginė, nepaneigiama pirminė realybė.
2. Dieviškojo veiksmo sluoksnis
Dievas įsikiša ir perkelia kankinį. Įvykis pašalinamas iš kankinio dabartinės realybės.
3. Liudijimo sluoksnis
Įvykis išlieka atmintyje ir užrašyta forma. Jis yra žinomas, skelbiamas ir skaitomas.
Taigi kankinystė egzistuoja unikalia forma:
- Ji buvo patirta
- Ji nebėra išgyvenama
- Ji vis dar žinoma
Perkeltas kankinys neprisimena kančios, nes jo dabartinėje realybėje ji niekada neįvyko. Vis dėlto jis gali apie ją žinoti per apreiškimą, per Šventąjį Raštą, per tai, kas „turėjo įvykti“.
Tai nušviečia naują šviesą po prisikėlimo ištartiems teiginiams, randamiems Luko evangelijoje, kur Jėzus kalba ne iš atminties, bet iš būtinybės:
„Žmogaus Sūnus turės kentėti...“
Ne kaip skausmo prisiminimas, o kaip to, kas, pagal dieviškąją tiesą, įvyko, pripažinimas.
Kančios panaikinimas
Štai esminis dalykas:
Persikėlimo metu kančia nėra išpirkta – ji panaikinama.
Jai nesuteikiama nauja prasmė, nors ji ir išlieka reali.
Ji pašalinama iš pačios patvarios realybės struktūros.
Kankinys:
- iš tiesų kentėjo
- bet dabar egzistuoja kaip tas, kuris niekada nekentėjo
Tai ne metafora. Tai ontologiška.
Ir tai viską pakeičia.
Kodėl tai šlovina Dievą
Dabar ir tik dabar galime atsakyti į pradinį klausimą.
Kankinystė šlovina Dievą, nes tai tampa proga Dievui parodyti absoliutų suverenitetą – ne tik gyvenimo ir mirties, bet ir pačios realybės atžvilgiu.
Dievas leidžia įvykti blogiausiam:
teisiųjų sunaikinimui.
Ir tada Jis padaro tai, ko negali padaryti jokia sukurta jėga:
Jis pašalina patį įvykį iš galutinės egzistencijos tvarkos.
Kančios nelieka.
Mirties nelieka.
Belieka tik štai kas:
- liudijimas, kad tai įvyko
- ir realybė, kad to nebeliko
Tai sukuria šlovės formą, kuri pranoksta visas įprastas kategorijas.
Tai ne ištvermės šlovė. Tai ne moralinės pergalės šlovė.
Tai absoliutaus viešpatavimo šlovė.
Kankinystėje laimi abu
Šiame kontekste kankinystė tampa tobulu rezultatų sutapimu.
Kankiniui
- Jo ištikimybė yra tikra
- Jo kančia nėra išlaikoma
- Jis yra pagerbiamas danguje
Dievui
- Jo suverenitetas yra apreiškiamas
- Jo galia visiškai panaikina kančią
- Vien jo veiksmas išlieka kaip galutinė realybė
Taigi:
Kankinys yra giriamas už tikėjimą,
bet Dievas yra šlovinamas už pačią realybę.
Kankinio veiksmas nėra amžinas.
Dievo veiksmas išlieka amžinai.
Jono 21:19 perskaitymas
Dabar galime aiškiai grįžti prie Jėzaus žodžių.
Petro mirtis šlovina Dievą ne dėl pačios mirties ir ne dėl Petro ištvermės, bet dėl to, kad:
Ta mirtis bus leista, liudyta, užfiksuota – o paskui Dievo panaikinta.
Mirtis yra pakankamai reali, kad liudytų.
Bet nepakankamai reali, kad pasiliktų.
Ir šiame paradokse slypi šlovė.
Išvada
Tikroji kankinystės šlovės priežastis slypi ne kančioje ar vien žmogaus ištikimybėje, o dieviškame veiksme, kuris po to seka.
Dievas leidžia įvykiui įvykti. Jis leidžia tai žinoti. Ir tada Jis padaro tai, ką gali padaryti tik Dievas:
Jis pašalina tai iš realybės.
Kankinys rodos miršta, tačiau lieka kaip niekada nemiręs. Kančia rodos įvyksta, tačiau jos nelieka.
Įvykis prisimenamas, tačiau jo nebelieka.
Taigi visa šlovė grįžta ne kenčiančiajam, net ne kankiniui, o tik Dievui:
Tam, kuris sukuria įvykius,
ir kuris, juos leisdamas,
gali juos visiškai panaikinti.