I. Viena šviesa, dvi laikysenos
Per visą istoriją dieviškasis Žodis kreipėsi į žmoniją įvairiais būdais.
Krikščionybė priima Žodį kaip įsikūnijusį – Dievas artėja asmeniškai.
Islamas priima Žodį kaip apreikštą – Dievas kalba su didinga valdžia.
Kontrastas nėra opozicija, o kampas: ta pati saulė, žvelgiant iš dviejų horizontų.
II. Sūnaus artumas
Krikščioniškoje vizijoje Logos įžengia į kūriniją kaip vienas iš jos vaikų.
Tikėjimas čia išreiškiamas per bendrystę – tapimą šeima su Dievu per meilę, kuri nepažįsta atstumo.
Kadangi santykiai yra sūniški, jie kviečia drąsą ir meilę: tikintieji gali vadinti Dievą „Tėvu“.
Vis dėlto šis artumas gali prarasti savo pagarbą, nebent nuolankumas nuolat atnaujintų baimę.
III. Tarno pagarba
Islame tas pats dieviškasis Žodis kreipiasi į kūriniją kaip į savo Valdovą.
Tikėjimas čia išreiškiamas per paklusnumą – atsidavimą (islām) Tam, kuris pranoksta visą panašumą.
Kadangi santykiai yra tarnystės, jie išsaugo baimę ir tvarką: tikintieji lenkiasi, prisimindami, kad Dievas yra visiškai anapus.
Vis dėlto šis atstumas gali atšalti, nebent jį sušildytų meilė ir gailestingumas, apie kuriuos nuolat primena Koranas – ar-Raḥmān, ar-Raḥīm.
IV. Apskritimo užbaigimas
Intymumas be pagarbos rizikuoja prezumpcija; pagarba be intymumo rizikuoja baime.
Kai abu susitinka – meilė, kuri lenkiasi, ir paklusnumas, kuris apkabina – atsiranda pilnas dieviškojo ir žmogiškojo santykio vaizdas.
Šia prasme krikščionybę ir islamą galima suprasti kaip du vienas kitą papildančius judėjimus vienuose Žodžio namuose:
- asmeninės bendrystės vidinį kambarį
- ir drausmingo paklusnumo kiemą.
Slenkstis tarp jų yra nuolankumas – tas pats nuolankumas, kuriam Nazaretas priešinosi.
V. Nazaretas kaip visumos simbolis
Nazareto pernelyg familiarus pasitikėjimas savimi atspindi amžiną kiekvieno tikėjimo pagundą: supainioti artumą su privilegija.
Jėzaus kvietimas nuolankumui atkuria tikrąją tvarką – „mažiausias bus didžiausias“.
Taip pat ir platesnėje apreiškimo istorijoje Dievas nuolat moko žmoniją derinti baimę ir artumą, įstatymą ir meilę, kol pati kūrinija taps visiškai imli Žodžiui, kuris buvo „pradžioje“.
VI. Susitaikymo link
Jei krikščionys prisimena pagarbą, o musulmonai priima artumą, abu grįžta į tą patį centrą:
Gyvąjį Žodį, kuris kalba per istoriją daugeliu balsų, tačiau išlieka viena Tiesa.
Tada posakis „pranašas negerbiamas savo tėvynėje“ tampa vienybės pranašyste:
Žodis bus gerbiamas visur, kai kiekviena širdis – arti ar toli – išmoks nuolankumo.