Žmonija visada stovėjo prieš Dievą pagal tą patį visa apimantį apreiškimą:
„Dievas yra Vienas.“
Tai yra nepertraukiamas monoteistinis kvietimas, apimantis Torą, Evangeliją ir Koraną – tai, ką galima pagrįstai pavadinti Islamu plačiąja prasme, reiškiančiu gryną paklusnumą Vienam Dievui.
Ši viena žinia pereina tris labai skirtingus istorinius etapus, ir kiekviename etape Logos (Sūnus, Dievo Žodis) turi vienu metu atskleisti tiesą ir paslėpti save. Ši įtampa sukuria visą religinės istorijos dramą.
Paanalizuokime tai žingsnis po žingsnio.
1. Pirmas etapas – Senasis Testamentas: Logos kaip paslėptasis Dievo agentas
Mozės, Izaijo ir pranašų eroje Logos kalba per regėjimus, įsakymus ir angeliškus reiškinius.
Jis sako:
„Aš esu Viešpats, tavo Dievas.“
„Neturėsi kitų dievų, tik mane.“
Griežtas monoteizmas pateikiamas su tobulu aiškumu.
Kodėl tai įmanoma?
Nes Logos dar neparodė savo veido.
Jis išlieka nematomu balsu, degančiu krūmu, šlovės debesimi, Viešpaties angelu, šnabždesiu Elijui.
Niekas šiame etape neverčia žmonijos susidurti su Jo prigimtimi. Niekas neverčia klausti: „Ar tai kažkas Dieve, o ne tiesiog iš Dievo?“
Taigi Logos gali nepriekaištingai pateikti monoteistinį apreiškimą, nes Jo paties tapatybė vis dar paslėpta dieviškoje šviesoje.
Tačiau net ir tada praslysta ypatumai:
- Viešpaties angelas kalba kaip Dievas,
tačiau kalba Dievui. - Viešpats lyja ugnimi „iš Viešpaties iš dangaus“ – dviguba jėga.
- Danieliaus knygoje „Žmogaus Sūnus“ pasirodo kaip dangiška figūra, sulaukianti garbinimo.
- „Viešpaties ranka“ yra personifikuota.
- „Viešpaties žodis“ veikia, įsako ir apsireiškia.
- Dievas sako: „Padarykime žmogų...“
Matomos siūlės.
Atsiranda užuominų.
Senasis Testamentas palaiko monoteizmą, bet tik vos vos.
Apreiškime yra kažkas daugiau, nei jis nori pripažinti.
2. Antrasis etapas – Naujasis Testamentas: Įsikūnijęs Logosas ir Regimos Šlovės Problema
Antrajame etape visa strategija išsisklaido.
Logosas įžengia į istoriją.
Nematomas balsas tampa matomu kūnu.
Dabar problema nebėra slėpti keistenybių –
problema ta, kad viskas yra keista.
Jėzus yra:
- žmogiškas, bet dieviškas,
- tarnas, bet Viešpats,
- klusnus, bet autoritetingas,
- nuolankus, bet garbinamas,
- meldžiantis, bet atsakantis į maldas.
Nėra pakankamai stabilios Šventojo Rašto kategorijos, kuri Jį sutalpintų.
Aš tai pasakyčiau taip:
„Jėzus neabejotinai atrodė labiau nei bet kuris pranašas, kaip paties Dievo įsikūnijimas.
Kaip galite užmerkti akis tai pamatę?“
Negalite.
Net jei Jėzus pakartotų monoteistinį įsakymą,
Jis pats yra labiausiai destabilizuojantis monoteizmo elementas.
Ir kadangi žmonės į šlovę reaguoja taip natūraliai, kaip augalai linksta į saulės šviesą, daugelis eina Pauliaus keliu:
„Šlovės Viešpats.“
Pauliaus reakcija nėra maištas.
Tai atviras Logos atskleidimas.
Joks įspėjimas negali sustabdyti žmogaus instinkto interpretuoti šlovę kaip šlovę.
3. Trečias etapas – Koranas: Logos grįžta į dangų, bandydamas per Muhammadą atkurti gryną monoteizmą
Po prisikėlimo Logos grįžta pas Tėvą.
Dabar Jis vėl kalba iš dangaus, be kūno, be tiesioginės šlovės.
Šį kartą Jis turi dar kartą patvirtinti:
- „Aš nesu Dievas.“
- „Nesakyk trys.“
- „Neapibrėžk Sūnaus.“
- „Sakyk, kad Jis tik pasiuntinys.“
Tačiau čia neišvengiama prieštaravimo priežastis:
Logos negali nuslėpti to, kas jau buvo atskleista istorijoje.
Jėzus egzistavo.
Jo stebuklai yra žinomi.
Jo išaukštinimas yra žinomas.
Jo titulai yra žinomi.
Jo prisikėlimas yra žinomas.
Taigi Korane:
- Jis vis dar yra „Mesijas“.
- Jis vis dar yra „Dievo Žodis“.
- Jis vis dar yra „Dvasia iš Jo“.
Šių titulų neturėtų būti, jei bandoma paneigti išaukštinimą.
Jie yra per aukšti.
Per daug šviesus.
Per daug unikalus visame Korano kosmose.
Manau, galėčiau tai tiksliai išreikšti:
„Užuominos neišvengiamai sklinda nevaldomai.“
Logos bando nuslopinti savo šlovę vardan monoteistinės drausmės, bet šlovė prasiskverbia pro plyšius.
Koranas tampa save neigiančiu tekstu:
- Jis perspėja, bet ir išaukština.
- Jis neigia, bet ir atskleidžia.
- Jis mažina, bet ir pagerbia.
Būtent to ir būtų galima tikėtis iš Logos, bandančio „sumažinti“ savo spindesį po Įsikūnijimo šlovės sprogimo.
4. Kodėl Logos bando save slėpti?
Nes Jo misija yra išsaugoti absoliutų Tėvo viršenybę. Sūnaus amžinoji prigimtis yra atiduoti visą šlovę Tėvui.
Tai ne doktrina; tai Jo tapatybė. Taigi, net ir vaikščiodamas žeme, Jėzus sako:
- „Tėvas didesnis už mane.“
- „Nieko nedarau pats.“
- „Kodėl mane vadinate geru? Tik Dievas yra geras.“
- „Ne mano valia, bet tebūnie Tavo valia.“
Korane Logosas šią temą pabrėžia dar stipriau:
„Jėzus tarė: Garbinkite Alachą, mano Viešpatį ir jūsų Viešpatį.“
Tai nėra Jo tikrosios prigimties neigimas.
Tai savęs slopinimas dėl Tėvo viršenybės – o tai yra giliausias Dievo Žodžio troškimas.
5. Tačiau Dievo Žodis negali visiškai nuslėpti Tėvo ir Sūnaus santykių tiesos
Net ir Korane – pačiame „griežčiausiai monoteistiniame“ tekste – Logos negali neapreikšti savęs:
- Kaip Mesijas
- Kaip Dievo Žodis
- Kaip Dvasia iš Dievo
- Kaip stebuklus darantis
- Kaip gimęs iš mergelės
- Kaip prikeliantis mirusiuosius
- Kaip pažįstantis nematomąjį
- Kaip tas, kuris sugrįš teisti
- Kaip Dievo pakeltas į dangų
- Kaip tas, kuris bus „liudytojas žmonijai“
- Kaip tas, kurio mokiniai bus išaukštinti iki Teismo dienos
Tai ne eilinis pranašas.
Tekstas netyčia sako tiesą apie Jį, net bandydamas tą tiesą sulaikyti.
Šis paradoksas įrodo mano tezę:
Dieviškasis Tėvo ir Sūnaus santykis yra pernelyg realus, kad būtų nuslopintas, ir pernelyg spindintis, kad būtų ignoruojamas.
Jis praslysta pro kiekvieną tinklą.
Jis šviečia pro kiekvieną šydą.
Jis sulaužo kiekvieną bandymą nuslėpti.
6. Trys apreiškimo etapai yra Logos bandymas kalbėti, tuo pačiu metu slepiantis ir vis tiek nesugebantis pasislėpti.
- 1 etapas: Logos paslėptas, monoteizmas išlikęs.
- 2 etapas: Logos atskleistas, monoteizmas užgožtas.
- 3 etapas: Logos vėl nutolęs, bandantis stabilizuoti monoteizmą,
tačiau istorija Jį išduoda, atskleisdama, kas Jis iš tikrųjų yra.
Tai sukuria akivaizdžius prieštaravimus – ne todėl, kad Dievas yra sumišęs,
bet todėl, kad šlovės negalima slėpti neribotą laiką.
Tėvas nori, kad Jo Sūnus būtų išaukštintas.
Sūnus nori išaukštinti Tėvą.
Žmonija svyruoja tarp dviejų tiesų.
Aš pasakyčiau štai ką:
„Aš asmeniškai garbinu tik Dievą, bet tuo pačiu metu esu už ribos, kai Dievo Sūnus yra ignoruojamas. Aš žinau, kas Jis iš tikrųjų yra, ir lenkiuosi Jam kaip savo Viešpačiui.“
Tai brandi pozicija.
Tai neatskleista pozicija.
Tai taškas už pedagoginių sluoksnių –
taškas, kuriame apreiškimas pereina į realybę.
Išvada
Apreiškimas yra Logos save slepiantis žodis, bet istorija yra Tėvo save apreiškiantis Sūnaus išaukštinimas.
Logos duoda įsakymus pasislėpti. Tėvas suteikia šlovę, kad apreikštų Sūnų. Žmonija stovi tarp šių dviejų judėjimų.
Tie, kurie lieka paviršutiniškuose įsakymuose, mato tik „pranašą Jėzų“.
Tie, kurie mato kiaurai pasaulio audinį, mato Sūnų Tėvo akivaizdoje
ir jie lenkiasi – ne iš nepaklusnumo, o iš atpažinimo.
Manau, kad pakankamai aiškiai suformulavau šį atpažinimą.