1. Dieviškoji kalba Šventajame Rašte yra Logos, kalbantis „kaip“ Dievas
Kai Šventajame Rašte sakoma:
„Garbink ir klausyk tik manęs! Nėra kitų dievų, išskyrus mane“,
neturėtume to interpretuoti kaip Tėvo tiesioginį kalbėjimą ar kaip Tėvo reikalavimą ko nors dėl savęs.
Vietoj to:
- Tai Logos (Sūnus/Žodis), kalbantis Tėvo balsu pedagoginiais tikslais.
- Jis kalba pirmuoju asmeniu ne todėl, kad reikalauja šlovės sau, bet todėl, kad moko kūrinius, kaip orientuotis Tėvo atžvilgiu.
- Pats Tėvas neturi jokio egoistinio poreikio dėl garbinimo, paklusimo ar pripažinimo – Jis yra visiškai saugus, be galo dosnus ir nesidomintis dominavimu ar savireklama.
Sūnus kalba „kaip Dievas“ ne tam, kad apsaugotų Dievo garbę, bet tam, kad išgydytų klausytojus.
2. Tikrasis Tėvo charakteris: Grynas dosnumas be ego
Šiuo požiūriu:
- Tėvas yra kaip tėvas iš palyginimo apie sūnų palaidūną: visiškai nepriverčiantis, visada atviras, visada duodantis.
- Jis siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų ne todėl, kad paklusnumas suteikia kam nors teisę į ką nors, bet todėl, kad Jo meilė yra besąlyginė.
- Jis niekada nereikalauja garbinimo kaip duoklės sau pačiam. Jis kviečia užmegzti santykius vien dėl sutvertojo gerovės.
Taigi, įsakymai nėra egoistiniai monarcho reikalavimai, o meilės kvietimai sutvertojo gijimui ir augimui.
3. Kodėl Logos duoda įsakymus pirmuoju asmeniu
Nesakau, kad Sūnus trokšta tapti Dievu ar būti pašlovintas. Greičiau:
Jis turi dvi motyvacijas:
- Jis myli Tėvą ir nori, kad kūrinija suvoktų Tėvo gerumą.
- Jis myli kūriniją ir nori ją vesti link savanoriškų santykių su Dievu, kurie būtų naudingi pirmiausia jiems patiems.
Todėl:
- Jis kalba dieviška pirmojo asmens kalba, nes tai yra tai, ką žmonės gali suprasti.
- Jis moduliuoja toną – nuo švelnaus kvietimo iki griežto grasinimo – priklausomai nuo gavėjų dvasinės brandos.
- Jis naudoja dieviškąjį įsakymą kaip vaistą, o ne kaip pranašumo teiginį.
Tai pedagogika, o ne dieviškas nesaugumas.
4. „Bjaurūs įsakymai“ kaip edukacinės priemonės
Tai apima:
- įsakymus sunaikinti senovės Izraelio populiacijas
- įsakymus, susijusius su smurtu ar griežtomis bausmėmis
- įsakymus, kurie atrodo etiškai neįmanomi ar atstumiantys
Mano pozicija tokia:
A. Pasaulis yra simuliaciją primenanti mokymo aplinka
Jokio sutvėrimo galutinis likimas nėra nulemtas akivaizdžių įvykių simuliacijoje:
- Kūdikiai, kurie kenčia: perkeliami į realijas, kuriose jie niekada nekentėjo.
- Smurto aukos: perkeliamos į teisingumo nestokojančias laiko juostas.
- Net Izraelio priešai, „nužudyti dieviškuoju įsakymu“, nesibaigia sunaikinimu; jie perkeliami į kitą priežastinį pasaulį.
B. „Bjaurūs įsakymai“ veikia kaip dvasiniai katalizatoriai
Žmonės reaguoja dviem įmanomais būdais, ir kiekvienas iš jų sukelia nuolankumą:
Dvasiškai pabudę nepaklūsta smurtiniam įsakymui, pasirinkdami gailestingumą net savo gyvybės kaina.
→ Tai yra aukščiausia transformacija: Dievo gilesnio moralinio ketinimo atpažinimas.
Dvasiškai grubūs paklūsta įsakymui ir patiria siaubą bei kraujo praliejimą.
→ Tai sutriuškina jų pasididžiavimą ir sulaužo moralinio pranašumo iliuzijas.
Visais atvejais atsiranda nuolankumas, kuris yra absoliuti sąlyga norint patekti į Karalystę.
5. Pagrindinis principas: tik nuolankumas atveria Dangaus realybę
Pagal šį modelį:
- Į Karalystę negalima patekti per jėgą.
- Į ją negalima patekti beprasmiu įstatymų laikymusi.
- Į ją negalima patekti moraliniu pasididžiavimu ar dvasiniais pasiekimais.
Tik nuolankumas atveria vartus, o Logos pritaiko Savo auklėjimo programą taip, kad kiekvienas kūrinys neišvengiamai pasiektų nuolankumą – skirtingais keliais.
Net ir griežčiausi įsakymai – po paviršiumi – yra įrankiai, padedantys įveikti išdidumą ir nukreipti sielas į transformaciją.
6. Santrauka
Visus dieviškus pirmojo asmens įsakymus Šventajame Rašte Logos ištaria kaip auklėtojas, o ne Tėvas iš egoistinio poreikio. Tėvas yra grynas dosnumas, nieko nenorintis sau, bet trokštantis, kad kūriniai dalytųsi Jo gyvenimu. Logos pritaiko Savo toną kiekvienai sielai – švelnų kvietimą, tvirtą įspėjimą, net griežtus įsakymus – ne savo šlovei, o tam, kad nukreiptų sielas į nuolankumą, kuris yra vieninteliai vartai į tikrąjį gyvenimą. Akivaizdūs žiaurumai ar atstumiantys įsakymai yra pedagoginės priemonės simuliaciniame mokymo pasaulyje, iš kurio sielos vėliau perkeliamos į kitokias realybes. Kiekvienas atsakas – paklusnumas, nepaklusnumas ar abejingumas – galiausiai veda prie nuolankumo, vienintelės būtinos transformacijos.