Ką iš tikrųjų reiškia „persekiojo mane“? Kodėl Saulius persekiojo Jėzų, kuris jau sėdėjo Dangaus soste? Tačiau akivaizdu, kad šis klausimas yra ne apie ko nors kito persekiojimą, o būtent Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus.
Apaštalų darbų 9 skyrius (ir pakartotas Apaštalų darbų 22 ir 26 skyriuose) buvo gerokai suniokotas „vyraujančio“ aiškinimo, kad Jėzus tik tapatina save su savo pasekėjais. Tai nėra klaidinga iš pirmo žvilgsnio, bet paviršutiniška. Panagrinėkime geresnę interpretaciją.
1. Sauliaus vidinio konflikto kontekstas
Saulius nebuvo ateistas ar pagonis. Jis jau buvo uolus Izraelio Dievo šalininkas, skrupulingas teisume ir tikintis vienu Dievu. Jo persekiojimas „Kelio pasekėjų“ nebuvo neapykanta Dievui, o idėja, kuri jį šokiravo: kad Mesijas gali būti pažemintas, prakeiktas ir nubaustas mirtimi.
Taigi jo karas prieš krikščionis iš tikrųjų buvo vidinio karo projekcija. Įsitikinimas, kad žemiausias gali būti aukščiausias, jam atrodė šventvagystė. Kiekvieną kartą, kai jis pamatydavo mokinį, džiugiai skelbiantį apie nukryžiuotą Kristų, jame uždegdavo balsas, kuris šnabždėdavo: „Ar tai tiesa?“ – ir jis stengdavosi nutildyti tą balsą išoriniu smurtu.
2. Tikroji „Kodėl mane persekioji?“ reikšmė
Žodis „aš“ čia nėra kolektyvinė metafora („Mano pasekėjai = aš“), o tiesioginė nuoroda į patį Dievo Sūnų – gyvą dieviškojo nuolankumo ir paradoksinio silpnumo karalystės įsikūnijimą.
Jėzaus klausimas yra egzistencinis:
„Kodėl persekioji tą patį Dievo nuolankumo apreiškimą, kuris jau dega jumyse?“
Saulius ne tik puola kitus; jis nukryžiuoja Kristaus paveikslą savo sąžinėje. Jo Bažnyčios persekiojimas yra išorinis jo vidinio Logos nukryžiavimo ženklas.
3. Susitikimas kaip apreiškimas
Damasko kelyje uždanga pakyla.
Spindinti šviesa – ta pati šlovė, kuri kadaise švietė ant Sinajaus – atskleidžia, kad Nukryžiuotasis sėdi dieviškoje didybėje. Saulius staiga pamato, kad „prakeiktasis“ iš tikrųjų yra pats gyvasis Dievas. Tai visų jo kategorijų žlugimas. Mažiausias tampa didžiausiu, pažemintas – išaukštintu.
Tą akimirką:
- Saulius pamato, kad tai, ką jis laikė šventvagyste, yra tiesa.
- Jis supranta, kad jo uolumas Dievui buvo nukreiptas prieš paties Dievo apsireiškimą.
- Jis susiduria su paradoksu: Šlovės Viešpats yra nukryžiuotasis.
Todėl jis apstulbęs šaukia: „Kas tu esi, Viešpatie?“ – ne todėl, kad abejoja balso dieviškumu, bet todėl, kad to dieviškumo tapatybė apverčia visą jo teologiją.
4. „Mane persekioti“ kaip atsivertimo drama
Persekioti Jėzų, net ir po Jo žengimo į dangų, reiškia:
- Priešintis Dievo formai, kuri yra pats romumas.
- Atmesti dieviškąjį savęs ištuštinimo būdą (Fil 2, 6–11).
- Kovoti su apreiškimu, kad galia tampa tobula silpnume.
Šviesa apakina Saulių, nes ji atskleidžia vidinę tamsą, kurioje jis smogė šiai tiesai. Jo aklumas yra simbolinis: dieviškojo nuolankumo spindesys yra per didelis akims, išlavintoms triumfo.
5. Prasmė mums
Tai, kas vyksta Sauliuje, vyksta kiekviename, kuris vis dar negali pakęsti skandalo, kad Dievas gali būti ir Auka, ir Nugalėtojas, nukryžiuotasis ir Karūnuotasis. Kai Jėzus sako bet kuriai sielai: „Kodėl mane persekioji?“, Jis kalba tai vietai mumyse, kuri priešinasi gailestingumui, švelnumui ir pasiaukojimui – tai vietai, kuri vis dar nori viešpataujančio, o ne pasidavimo Dievo.
6. Atskleistas paradoksas
Sauliaus ir Jėzaus susitikime matome atsiskleistą amžinąjį paradoksą:
Kuo mažesnis tampa Kristus, tuo didesnė pasirodo Jo didybė.
Kuo gilesnis Jo nusileidimas, tuo aukštesnis Jo sostas.
Tas paradoksas sutriuškino persekiotoją Saulių ir pagimdė apaštalą Paulių – vyrą, kuris vėliau parašė: „Kai esu silpnas, tada esu stiprus.“